Čiuvašas ir mėnulis

 

Sėdi sau čiuvašas po atviru dangumi, mėgaujasi speigu, garbina mėnulį. Taip daro gal tūkstantį metų. Mėnulis jam nelabai kuo padeda, tačiau čiuvašas nežino ir nenori žinoti nieko geriau.

 

Vieną dieną pas čiuvašus prisistato ginkluotų rusų būrys. Atima iš jų žemes, suvaro į rezervatus, o kad čiuvašai nuotaikos neprarastų – duoda jiems už kailius degtinės. Čiuvašai geria, degraduoja, rankas gniaužo, mėnulio šaukiasi. Tačiau viskas perniek. Čiuvašų padėtis beviltiška. Rusų civilizacinis pranašumas jiems nepalieka jokių prošvaisčių. Kur čiuvašo mėnulis, kad jį apgintų nuo įsibrovėlių? Čiuvašas nyksta tylioje neviltyje, o jo dievai tyli...

 

Noriu atsiprašyti čiuvašų (ir rusų), nes istorija iš tiesų ne apie juos. Iš tiesų aš apie tragišką tikėjimą. Tikėjimą į kai ką primityvaus ir neteisingo. Toks tikėjimas atėjus lemiamam išbandymui tave apleidžia. Lieki vienas tragiškoje padėtyje, ir nėra kas tave gelbsti.

 

Tokioje padėtyje yra ir Lietuva, ir dauguma pasaulio gyventojų. Jų tikėjimo kokybė yra apgailėtinai prasta. Gal jie patys to ir nesuvokia, kaip ir čiuvašas galbūt galvoja, kad jo gyvenimas su elniais jį visai tenkina ir jis nesiekia nieko daugiau. Tačiau žmogui skirta geriau. Jei jis to nesiekia ir pamiršta apie savo potencialą, vieną dieną netikėtai nugriaudėja nelaimė, ir tada jau būna vėlu.

 

Todėl reikia geruoju atnaujinti savo tikėjimą. Kol nevėlu.

 

Jordanas Maxwellas yra pasakęs, kad absoliuti gyventojų dauguma dvasiniais klausimais mąsto kaip 6 – 8 metų vaikai. Vadinasi, jų supratimas apie gyvenimo prasmę, kas teisinga o kas ne, kaip geriausia nugyventi savo metus – mažamečių vaikų lygio. Ar verta tuomet stebėtis, kad turime ką turime?   

 

O čia tikras pavyzdys, kaip mus suniekina apgailėtinos kokybės tikėjimas. Už šią nuorodą dėkui naujienlaiškio skaitytojui Šarūnui:

http://www.technologijos.lt/n/mokslas/geografija/S-27461/straipsnis?name=S-27461&l=2&p=1