Baruchas Spinoza ir jo beasmenis dievas

Skirtingai nei krikščionybei, judaizmui viduramžiai buvo minties pakilimo ir intelektinio siautulio laikotarpis. Praėjusį kartą kalbėjome apie Kabalą, atskleidėme, kad didėjant rabio vaidmeniui judaizme tolygiai augo ir interpretacijos vaidmuo, kas viduramžiais privedė prie filosofinių interpretacijų Toros tema – Kabalos.

Tad nuo XII iki XVI amžiaus turime sparčią kabalistinės minties raidą. Tačiau, kaip jau minėjau, tas nepaliaujamas dieviškumo racionalizavimas užplukdė tikėjimą ant rifo. Šis rifas – tai B.Spinoza ir jo tolimų pasekmių turėjusi erezija; D-vas pradėtas tapatinti su gamtos protu. O tai atvėrė vartus pasaulietiniam mąstymui ir ateizmui, kuris kėlė vieną kruviną revoliuciją po kitos – Didžiąją Prancūzijos revoliuciją 1789 – 1793, Spalio Revoliuciją (1917 – 1989), nacistų revoliuciją (1933 – 1945), Mao revoliuciją (1946 – 1979), t.t. Tačiau Spinoza pagimdė ir daugelio mokslininkų dievą; garsiausias šio tikėjimo pasekėjų sąraše – A.Einšteinas.

Tai, ką padarė B.Spinoza – tai kabalistinį mąstymą stumtelėjo vienu žingsneliu toliau. D-vas neteko asmeniškų savybių ir pavirto gamtos intelektu. Pažiūrėkime kaip tai įvyko.

Spinoza aiškino, kad jei jau Dievas yra visa kur ir visame kame (tą tvirtina Kabalos tradicija), tai Dievas – šio pasaulio dalis. Dievas yra didesnis už šį pasaulį, ir teisinga būtų Dievą pavaizduoti kaip didelį apskritimą, kuris visiškai apima ir mažesnį – tai mūsų pasaulis. Dievas su mūsų regimuoju pasauliu susiliečia visų pirma suteikdamas jam intelektą. Tad mes matome protingą pasaulį, kurį vado mintis. Ši dieviškoji mintis užtikrina tvarką ir harmoniją gamtoje.

Kaip sako anglai, so far so good. Nieko čia pavojingo gal ir nebūtų, tačiau erezija prasideda tame, kad B.Spinoza pradėjo dar ir kritinį Biblijos vertinimą. Jis perskaitė visokius mitus ir pasakaites, aprašytas Toroje ir raštuose ir paklausė: „Palaukite, o kurgi viso to įrodymai?“. Įrodymų, žinoma, niekas jam nepristatė, tad jis kaip racionalistas pasakė, kad negali viso to priimti už gryną pinigą.

Antra vertus, B.Spinozai buvo akivaizdu, kad egzistuoja visokie gamtą valdantys dėsniai– tai tiek fizikos, tiek dvasiniai – kurie niekaip negalėjo būti pagimdyti pačios gamtos. Vadinasi, sveikas protas reikalauja pripažinti, jog koks tai antgamtinis pradas visgi egzistuoja, ir kad jis puikiai tvarkosi su regimuoju pasauliu. O visos tos Toros pasakaitės yra neįrodomos, pernelyg neįtikėtinai skamba, todėl mes negalime jų priimti už gryną pinigą.

Spinozos darbų rezultatas tas, kad D-vas buvo nuasmenintas. Jis nuo šiol nebėra mylintis, užjaučiantis, vedantis pasaulį numatytu eschatologiniu keliu (kai pabaigos rezultatas iš anksto žinomas, apie kurio pabaigą mums praneša biblinės pranašystės). Telieka gamtos mechaniną valdantis bejausmis intelektas. Gal D-vas yra ir dar kas nors, tačiau, tvirtina B. Spinoza, mes apie tai paprasčiausiai nieko patikimai nežinome.

Rabių atsakas buvo audringas. B.Spinoza buvo paskelbtas bedieviu, ekskomunikuotas. Netrukus jais pasekė ir katalikų vadovybė, įtraukė B.Spinozos knygą į uždraustų sąrašą. Tiesa, pats Spinoza iki pat mirties aistringai neigė, kad yra bedievis. Jis aiškino, kad D-vu tiki, tik ne Toros dievu.

B.Spinozos indėlis į minties raidą, kaip jau matėme, labai didelis. Jo asmenyje filosofija nugali religiją. Mintis pradeda vaduotis iš religijos gniaužtų. Kaip pamenate, Rambamas pasitelkė filosofiją religijai paremti, o čia matome, kad žmona (filosofija) žudo savo vyrą (religiją).

Aušta Apšvietos (Haskala) era, kuri yra žydų Švietimo epochos atitikmuo (krikščioniškasis pasaulėjimas – Ruso, Didro, Volteras, t.t. –  žengė įkandin žydiškajam, sėmėsi iš jo įkvėpimo). Žinoma, pasauliui protingėjant ir stumiant į užribį religiją, tampa nebepateisinamas žmonių skirstymas pagal tikėjimus; atitinkamai, tampa nebeaišku, kodėl žydai sėdi getuose, ir kodėl nėra pripažįstami tokiais pat piliečiais kaip ir visi kiti, jei dorai dirba savo šalies labui. Pagaliau prasideda krikščioniškojo ir judėjiškojo pasaulio susiėjimas, kuris tapo įmanomas formuojantis pilietinei visuomenei. Tačiau tai jau nauja tema ateičiai.

O pabaigti apie B.Spinozą norėčiau viena jo citata, kuri kaip oras aktuali šiandieninei mūsų pilietinei raidai: „Jei kas nors vyksta ne taip, neinkšk – suprask!”.

Jei mūsų visuomenė neveikia taip, kaip norėtume, turime nustoti inkši, gniaužyti rankas ir pradėti aiškintis kas ir kodėl ne taip. Ką aš asmeniškai bei kiti turime daryti kitaip, kad susilauktume sėkmės. Mums reikia atsigręžti į Spinozos atrastą dvasinį pasaulį valdantį intelektą ir pasidomėti kokių veiksmų jis iš mūsų nori, kad mums pagaliau nusišypsotų. Laisvė, tvirtino Spinoza – tai įsisąmoninta būtinybė.