Nepriklausomybės akto signataras Romas Gudaitis išskleidė T.Venclovos straipsnio „Aš dūstu“ kritiką. Tikrai rekomenduočiau paskaityti, nes atsakymas T.Venclovai taip pat intelektualus ir vertas apsvarstymų. Tačiau man, be abejonės, artimesnė T.Venclovos pozicija, nes jis iš esmės dėsto tai, kas tilptų į Sėkmingos tautos idėjos rėmus.

Pirmiausia – kokie gi Romo Gudaičio argumentai? Peržvelgiau jo straipsnį ir atradau tokius:

1. Lietuvių bėda yra ne anachronistinis mentalitetas, o prastas valdymas. Kodėl gi T.Venclova nenori domėtis šia tema?
2. T.Venclova atstovauja netolerantišką globalistinę pasaulėžiūrą, kuri nesiskaito su nacionalinėmis kultūromis ir jas niekina. Globalizmas iš esmės draudžia nacionalinėms pažiūroms egzistuoti.
3. T.Venclova nori atriboti tautą nuo svarstymų apie mūsų mentalitetą ir kokiais turėtume būti. Jis „nori“, kad ginčas liktų tik tarp intelektualų, kurie primestų savo valią liaudžiai.
4. Lietuviškas kaimas yra ne tautos tamsos, o šviesos šaltinis. Jis pagimdė tokius šviesuolius kaip J.T.Vaižgantas ir kt. Jei ne visokie globalistiniai eksperimentai (komunizmas, t.t.), šiandien Lietuva būtų ne prastesnė už Daniją ir Suomiją. Svarbiausia, ji būtų tautiškai savimi pasitikinti, nesitraukuliuotų, kai nusičiaudi Amerika.
5.  Mūsų nacionalinei kultūrai (ypač kalbai, menui) globalizmas kelia didžiulį pavojų, reikia pastangų ją ginti.
6. Tai, kad čia atsikelia gyventi kitų tautų žmonės, nėra vien tik gerai. Tame yra ir gero, ir blogo.
7. Intelektualai tik kalba, tačiau neprisiima atsakomybės ir patys nieko nedaro, kad situacija pagerėtų. Tačiau T.Venclovos stovykla aktyviai veikia, nes yra inspiruota užsienio jėgų. Globalizmas Lietuvai jėga mėgina primesti savo ideologiją.

Visų pirma, noriu pasidžiaugti, kad R.Gudaičio mintys išskleistos intelektualiai, su derama pagarba Lietuvai neabejotinai nusipelniusiam T.Venclovai. Turiu prisipažinti, kad mes, atstovaujantys priešingą nuomonę, kartais perspaudžiame, tokios pagarbos neparodome. Tą akivaizdžiai rodo kad ir mano T.Venclovos straipsnio komentaras Apie T.Venclovos „Aš dūstu“.  Visa tai dėl to, kad galvojame, jog kitoje pusėje nėra su kuo diskutuoti. Aš asmeniškai pasižadu, o ir visuomet anksčiau taip dariau, kad sutikus pakankamai išprususį oponentą iškart sušvelninsiu toną ir rodysiu jam deramą pagarbą. Tačiau eikime prie esmės.

1. Lietuvių bėda yra ne anachronistinis mentalitetas, o prastas valdymas. Kodėl gi T.Venclova nenori domėtis šia tema?

            Kai išleidau pirmąją STI radijo laidą, ten pateikiau tokią analogiją. Įsivaizduokime, sutikome kokį tai Nigerijos pilietį, kuris visas savo šalies bėdas nori nurašyti savo nenaudėliui prezidentui Jar Adujai. Žvelgiant iš toliau, mums puikiai matyti tokio teiginio nepagrįstumas. Nigerijoje buvo jau ne vienas prezidentas, ir nė prie vieno nigeriečiai negalėjo atskleisti savo darbštumo, talentų ar pasiaukojimo. O jei nepakanka Nigerijos, apsidairykime po gretimas šalis (aišku, nigeriečiams atrodo, kad tie nuo jų visiškai skiriasi). Mums, deja, kokių tai didelių skirtumų nesimato. Mums iš toliau puikiausiai matyti, kad Nigerijos žmonių problema yra atsilikęs Ekvatoriaus Afrikos žmonių mentalitetas. Tačiau patys nigeriečiai, kaip ir jų kaimynai, nė už ką nenori to suprasti.

1. T.Venclova atstovauja netolerantišką globalistinę pasaulėžiūrą, kuri nesiskaito su nacionalinėmis kultūromis ir jas niekina. Globalizmas iš esmės draudžia nacionalinėms pažiūroms egzistuoti.

Galite kuo atidžiausiai perskaityti T.Venclovos straipsnį ir tikrai nerasite, jog jis mano, jog visos užsienietiškos idėjos tik geros. Tikrai tiesa, kad dalis tų idėjų (pvz. taip vadinamos gėjų teisės) yra mums peršamos prievarta. Apie tai, kodėl taip yra, kiekvienam lietuviui reikėtų atidžiai persiskaityti rusų disidento M.Bukovskio straipsnį „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“. Tai kaip tik ir yra užsienietiška idėja, bet ji padėtų šį reiškinį suprasti ir duoti jam tinkamą atkirtį. Jei to nepadarysime, būsime išprievartauti patikėti absurdiškomis idėjomis, ir, kas dar gūdžiau, savo rankomis įteisinsime jas įstatymais.

Būdami atviri pasauliui ir dalyvaudami idėjų pasidalinime Europos erdvėje mes galime ne tik priimti, bet ir teikti savo idėjas. Aš būtent tai ir pradėjau daryti. M.Bukovskio straipsnis apie represyviąją toleranciją, kuris JAV ir Vakarų Europai yra netgi aktualesnis nei mums, jau išverstas į anglų ir paskelbtas www.successfulnation.com. Būsiu dėkingas, jei prisidėsite, kad ši be galo aktuali informacija pasiektų ir mūsų draugus vakaruose. Tačiau užsidarę nuo vakarų idėjų turgaus mes būsime priversti, kaip kokie Australijos aborigenai, prievarta ryti tai, ką mums grūda į gerklę negeri baltieji.

1. T.Venclova nori atriboti tautą nuo svarstymų apie mūsų mentalitetą ir kokiais turėtume būti. Jis „nori“, kad ginčas liktų tik tarp intelektualų, kurie primestų savo valią liaudžiai.

Ne, Tomas Venclova nėra toks agresyvus ir arogantiškas. Tiesiog jis kaip intelektualas supranta, kad šiuo metu mes turime nacionalinę pasaulėjautą, tačiau neturime nacionalinės pasaulėžiūros. Mūsų vertybės susiklostė stichiškai, jos nėra apmastytos ir pamatuotos - kiek naudingos, o kiek priešingai. Jis iš geros valios nori atidengti mūsų sąmonę kaip kokį duobės dangtį ir kritiškai pažvelgti, kas gi ten viduje. O tai tikrai būtina padaryti. Kad nūnai lietuvių tautos padėtis nekokia, tą pripažįsta ir R.Gudaitis. Tačiau nacionalinio mentaliteto kritikai jis nėra pasiruošęs – siūlo verčiau žvelgti į prastą valdymą ir blogiečius užsieniečius.

1. Lietuviškas kaimas yra ne tautos tamsos, o šviesos šaltinis. Jis pagimdė tokius šviesuolius kaip J.T.Vaižgantas ir kt. Jei ne visokie globalistiniai eksperimentai (komunizmas), šiandien Lietuva būtų ne prastesnė už Daniją ir Suomiją. Svarbiausia, ji būtų tautiškai savimi pasitikinti, nesitraukuliuotų, kai nusičiaudi Amerika.

Keista girdėti, kad lietuviškas kaimas vaizduojamas kaip šviesos šaltinis. Aišku, vienas kitas šviesuolis gal ir atsiranda (beje, kone visi 19a. pab. 20 a. pradžios mūsų įžymieji literatai kilę iš Anykščių apylinkių). Tačiau ar tai reiškia, kad visas tas kaimas toks jau šviesus? Iš tų pačių literatų, įskaitant ir J.T.Vaižgantą („Altorių šešėlyje“), žinome, kad Lietuva ir 20 a. pradžioje buvo sustabarėjusio mąstymo kraštas. Na, o tikrąjį Lietuvos kaimą geriausiai aprašė Žemaitė. Jos apsakymai „Paskenduolė“, „Marti“, „Petras Kurmelis“ ir kiti pateikia gana nešviesų Lietuvos kaimo vaizdelį. Panašu, kad Žemaitė išties nemanė, jog Lietuvos kaimas toks šviesus ir puikus, kaip nūdien mano R.Gudaitis. Gal nuo Žemaitės laikų mūsų kaimas smarkiai prašviesėjo?

1. Mūsų nacionalinei kultūrai (ypač kalbai, menui) globalizmas kelia didžiulį pavojų, reikia pastangų ją ginti.

Nemanau, kad T.Venclova norėtų su tuo ginčytis. Aš taip pat entuziastingai palaikau iniciatyvą ginti lietuvių kalbą. Todėl niekas niekada nematėte neregėjote, kad rasyciau kaip koks nesisaprots. Deja, Lietuvoje tai labiausiai paplitęs rašymo stilius. Gaunu žinučių, kuriomis atseit ginamos tautinės vertybės, tačiau jos parašytos šveplai (štai, pavyzdžiui, argumentuodamas už krikščionybę mano oponentas G.Sivilevičius leidžia sau rašyti štai taip). Po to, kai šiuos debatus paskelbiu viešai, jis dar man dar aiškina, kad sumenkinau jo poziciją, nes pateikiau ją nepagarbiai.

Kaip pastebi ir pats R.Gudaitis, šie jo „tautinykai“ tik kalba ir nieko nedaro, kad kuo nors padėtų lietuvių tautai. Todėl, nors šios stovyklos Lietuvoje akivaizdi dauguma, mūsų visuomenė nyksta. Keista, kad jie nesusivokia, jog kad padėtum tautai nepakanka tik raudoti, neviltingai gniaužyti rankas ir dėl visko kaltinti valdžią ar/ ir piktybinius globalistus. Kad daržas būtų nuravėtas, reikia paravėti. Štai taip paprastai paaiškinamas didesnis taip vadinamų T.Venclovos „globalistų“ aktyvumas.

1. Tai, kad čia atsikelia gyventi kitų tautų žmonės, nėra vien tik gerai. Tame yra ir gero, ir blogo.

Vėlgi, nemanau, kad T.Venclova su tuo ginčytųsi. Aišku, tegu jis kalba už save, o aš savo ruožtu darau viską, kad į Lietuvą vyktų ne „svečiai“ iš Vidurinės Azijos ar Šiaurės Afrikos, o investuotojai iš vakarų. Aš taip pat pasisakau už griežtą imigracijos politiką, tačiau ji turi būti nukreipta ne į visų užsieniečių užkardymą. Man labai patiktų, jei į Lietuvą atvyktų gabių, darbščių ir mūsų nacionalinius gebėjimus praturtinančių užsieniečių. Tačiau pirma turime atlikti namų darbus, kad tokie norėtų čia atsikelti.

Nežinau kaip jums, bet šviesaus proto, doras užsienietis man atrodo geresnis partneris ir draugas nei amžinau dejuojantis, tačiau piršto nepakrutinantis tautietis. Aš su žmonėmis bendrauju žiūrėdamas jiems į akis, o ne į jų tautybę.

1. Intelektualai tik kalba, tačiau neprisiima atsakomybės ir patys nieko nedaro, kad situacija pagerėtų. Tačiau T.Venclovos stovykla aktyviai veikia, nes yra inspiruota užsienio jėgų. Globalizmas Lietuvai jėga mėgina primesti savo ideologiją.

Judaizmas, dar viena baisi svetima jėga, kurios net vardą "tikri lietuviai" sunkiai pajėgia ištarti, klausia: „kas yra nedorėlis?“. Ir atsako – nedorėlis yra tas, kuris viena šneka, o kita daro. Jei gerai apgalvosite, įsitikinsite, kad tai visų blogybių šaltinis. Tačiau krikščionybė yra be galo pakanti šiam reiškiniui. Jam puoselėti yra sukurta ištisa stabmeldiška industrija. Kiekviename miestelyje ar kaimelyje bažnyčioje stovi nuodėmių išpažinimo būdelė. Pakanka savo nuodėmes ten tyliai išsakyti, tau bus paskirta tiek ir tiek rožančiaus sukalbėti. Sukalbėsi – ir vėl esi tyras kaip kūdikis. Todėl žmonės pas mus me taip jau labai ir bijo nuodėmės. Dėl to čia tapo visiškai įprasta viena sakyti, o visai ką kita daryti. Visa krikščioniška erdvė, įskaitant ir protestantišką jos dalį, yra labai pakanti veidmainystei. Nenuostabu, kad gyvename visuotino melo erdvėje. Prie to jau taip apsipratome, kad kiekvienas, kuris mėgina gyventi tuo, kuo iš tiesų tiki, čia laikomas balta varna.