Sveiki, mielieji. Atkurtai Lietuvai dvidešimt metų! Dažnai įklimpstame kasdienybėje ir nesuvokiame, kokia tai palaima gyventi savo šalyje! Net ir tokioje, kurioje nesijauti gerai, kur pilna neteisybės, o šviesios iniciatyvos atsitrenkia į abejingumo ir savanaudiškumo sieną. Visgi dėkoju likimui, dėkoju signatarams, kad gyvenu laisvoje šalyje. Nes laisva šalis man suteikė svarbiausia – teisę pamėginti. Ši šalis ne tiek daug kuo man padėjo, veikiau atvirkščiai. Tačiau jei savos šalies neturėtume, šio brangiausio turto – galimybės pamėginti – taip pat neturėčiau.

Pirmaisiais metais atkūrus valstybę sklandė toks anekdotas: kalbasi du šunys. Vienas sako: „man prie Lansbergio davinys sumažėjo, nebepaleidžia tiek pasilakstyti kaip anksčiau“. Kitas atsako: „Taip. Užtai dabar galime loti kiek norime...“.

Vilniaus Gaonas teigia, kad po mirties mes būsime teisiami pagal du punktus: už tai, ką padarėme, ir už tai, ką galėjome, padaryti, tačiau nepadarėme. Kaip dažnai mes pasirenkame „šventą ramybę“ ir palaidojame savo sielos troškimą. Nepriklausoma Lietuva mums suteikia nedidelį šansą siekti asmeninio didingumo. Mes nesame sodinami į kalėjimą už tai, kad norime padėti sau ir savo šaliai.

Pagalvokite apie tai, ką pasakė Gaonas. Jei galėjai padėti tūkstančiams, tačiau pabijojai pradėti – argi tai ne nusikaltimas sąžinei? Argi iš tiesų neturėtume atsakyti už tai, kad pasirinkome asmeninį komfortą ir nepadėjome tūkstančiams?

Savu laiku aš taip pat bijojau pradėti. Bijojau žengti kiekvieną naują žingsnį. Manote vedusiam vyrui lengva išleisti knygą, kurioje pasakojama, kaip mokinausi kabinti panas? Manote lengva išleisti „Nematomą sėkmės pusę“, kai visi girdėdami apie saviugdą sukiojo pirštą ties smilkiniu? Manote buvo paprasta stoti ant pakylos ir ant visos šalies sušukti: „Mes neteisūs! Mokykimės iš žydų!“. Tuo metu atrodė visai tikėtina, kad už tai mane paprasčiausiai užmėtys akmenimis.

Visų šių idėjų galėjo ir nebūti. Galbūt jos galėjo mus pasiekti vėliau. Kas žino, gal be šviesių idėjų Lietuvą būtų užklupusi dar gilesnė krizė nei Latviją?

Laisvoje šalyje mes turime TEISĘ pamėginti realizuoti save. Pasiekti asmeninio didingumo. Laisvoje šalyje niekas neprivalo užtikrinti, kad dvasiškai pramiegosite savo gyvenimą ir dėl to nepatirsite nepatogumų. Ko gero, šaunu, kad tokie gauna spyrį į vieną vietą - kad pabustų.

Dar 2009 spalį, kai sunkmetis tik prasidėjo ir visi tik krizeno, aš sakiau, kad, norime to ar ne, ši krizė mus išmokys būti pilietiškais. Mokysimės geruoju – sunkumai bus švelnūs ir baigsis greitai. Bloguoju – būsime talžomi kaip reikiant!

Nepriklausomybės proga dėkoju savo aršiausiems oponentams – beširdžiams korumpuotiems biurokratams. Jūs savo tiesiogines pareigas atliekate klaikiai ir nežmoniškai. Tačiau vieną darbą darote kone tobulai – savo veiksmais jūs rodote, kad kankinsite ir murkdysite mus tol, kol mes nesusivoksime ir nepradėsime elgtis kaip piliečiai! Kadangi jūs šią misiją vykdote nepriekaištingai, ačiū jums, kad padedate mums susiprasti greičiau.

Prisimenant anekdotą apie tuos du šunis, žmogui laisvė „loti“ yra nepalyginamai svarbiau laisvė sočiai paėsti. Išorinė gerovė kyla iš dvasinės laisvės. Štai savaitės citata iš svetainės: daiktai – tai tik laisvės vaisiai, bet jokiu būdu ne šaknys. G.Druktenis, žurnalistas. Mus klaidingai įtikino, kad gyvenimas be didesnių rūpesčių būtų tiesiog tai, ko reikia. Tiesa ta, kad nėra tokio dalyko kaip gyvenimas be rūpesčių. Gyvenimas be rūpesčių – tai miražo vaikymasis. Pamėginkite dykumoje pasivaikyti gražų miražą ir pažiūrėsime, ar tai iš tiesų tai taip jau malonu. Jei kvėpuoji, vadinasi, turi didesnių ar mažesnių problemų. Tik štai kas: tu gali rūpesčius pasirinkti pats, arba tau juos primes gyvenimas. Ir kai tai įvyks, tau tai visai nepatiks.

Dar Atgimimo laikais, 1989 metais, mokykloje istorijos mokytoja mums sakė, kad turės praeiti 20 metų, kol Lietuva pradės stoti į savo vėžes. Mes moksleiviai tuo metu, visuotinio entuziazmo apimti, aišku, numojome į tai ranka. O dabar galvoju, kad geriau jau ji būtų teisi. Su laisvės diena, mielieji!