Ar egzistavo J.Kristus?

2012 balandžio 9d.

 

Pagrindinė mano darbo kryptis yra analizuoti, kaip mus valdo vienokios ar kitokios rūšies „šventasis tikėjimas“ ir atskleisti šio tikėjimo pasekmes. Šis tikėjimas atsiranda iš aplinkos spaudimo tikėti. Tikėti privalo kiekvienas taurus ir gražus žmogus, nes netikintis asmuo yra pragaro užkratas. Visa tai nepaisant to, ar peršamas tikėjimas turi kažką bendro su tikrove ar ne. Žinoma, jei tikėjimas būtų teisingas, tuomet ir tokio didžiulio spaudimo įtikėti visai nereikėtų.

 

Iš pradžių egzistavo tikėjimas gamtos jėgomis, nes primityviajam žmogui atrodė baisu su jomis pyktis. O jei sugebėsi su jomis susidraugauti – tai laiduoja tau išlikimą ir klestėjimą. Šis tikėjimas pamažu transformavosi į tai, kad vien jau pats tikėjimas garantavo žmogui dievybės apsaugą. Toks, pavyzdžiui, buvo persų dievas Mitra – visi į jį tikintieji yra išrinktieji ir pats tikėjimas garantuoja, kad pateksi į rojų. (Apie daugybinius mitraizmo ir krikščionybės sutapimus skaitykite čia).

 

Šis antikinis „šventasis“ tikėjimas mus pasiekė krikščionybės pavidalu. Niekas mums taip negarantuoja amžinosios palaimos, kaip tikėjimas į Kristų. Realūs poelgiai yra antraeiliai, visa esmė – tiki ar netiki. Tikintieji vis tiek vienaip ar kitaip pateks į dangų, netikinčiųjų niekas nuo pražūties neišgelbės.

 

Visa tai lėmė ypač nekritišką žmonių pasaulėžiūrą. Žmonėms tapo baisu objektyviai mąstyti. Tik dabar žmonija atsibunda, kad ... nėra jokių įrodymų, jog Jėzus Kristus kada nors apskritai egzistavo!.. Anksčiau su oponentais karštai ginčydavausi dėl Naujojo testamento eilučių, tačiau pastaruoju metu darau paprasčiau – prašau pateikite man įrodymų, kad J.Kristus apskritai egzistavo. Tai daug trumpesnis kelias, nes visi iki vieno Kristaus egzistavimo įrodymai paneigti, įrodyta, kad visa tai klastotės. O jei Kristus neegzistavo, tuomet evangelijos yra tik pasakaitės. Tas man nuima vargus analizuoti kas jose parašyta ir ar jos yra teisėtas žydų tekstų tęsinys.

 

Pirmą velykų dieną „Delfi“ paskelbė straipsnį „Realus žmogus Jėzus Kristus: ką sako istorija?“. Šiame straipsnyje mes skaitome, kad mokslininkai ištyrinėjo vieną po kitos svarbiausias krikščioniškas relikvijas anglies radioaktyviųjų izotopų datavimu. Buvo nustatyta, kad visos iki vienos jos yra klastotės. Taip nutiko garsiajai Turino drobulei, į kurią neva buvo susuktas Jėzaus kūnas. Paaiškėjo, kad ta drobė nuausta 14 amžiuje. Tas pat liūdnas nuosprendis laukė ir Ovjedo audeklo, į kurį buvo įvyniota Jėzaus galva – mokslinis tyrimas parodė, kad šis audeklas yra nuaustas 7 amžiaus pabaigoje. Ir taip toliau su visomis švenčiausiomis krikščionims relikvijomis.

 

Tačiau stulbina straipsnio pabaiga: „Geriausias argumentas tikro Jėzaus egzistavimo patvirtinimui, be jokios abejonės, yra pati Biblija. Mokslininkai mano, kad Motiejaus, Morkaus, Luko ir Jono evangelijos buvo parašytos keturių Jėzaus mokinių per kelis dešimtmečius po nukryžiavimo. Bet esama ir kitų evangelijų, kurios niekada nebuvo kanonizuotos, tačiau parašytos kitų panašiu laiku, kaip ir Jėzus, gyvenusių žmonių. Skirtingose evangelijose skiriasi įvairios gyvenimo ir mirties aprašymo detalės, tačiau esama ir daug persidengimų, o per šimtmečius įdėmios ir rūpestingos analizės Biblijos tyrinėtojai susidarė bendrą Jėzaus, kaip žmogaus, vaizdą

O dabar įsivaizduokite, jei respektabilioje žiniasklaidoje rastumėte tokias eilutes: baltų mitologijos tyrinėtojai nerado jokių įrodymų, jog realiai egzistuoja senoviškos dievybės Perkūnas ar Austėja. Visi objektyvūs įrodymai subliuško, buvo įrodyta kad tai klastotės. Visgi mokslininkai, studijuodami senuosius baltų padavimus iš skirtingų geografinių vietovių, atranda juose nemažai panašumų, kas leidžia gana neblogai susidaryti realių būtybių Perkūno ir Austėjos portretus. Tai daugumą baltų mitologijos tyrinėtojų įtikina, ir tarp mokslininkų nusistovėjo konsensusas, kad tokios dievybės realiai egzistavo.

 

Atrodytų, kad tokios eilutės normaliame leidinyje negalėtų pasirodyti. Tačiau „šventas tikėjimas“ daro savo, ir mes toliau straipsnyje apie Jėzaus realumą skaitome: „Šį tą žinome apie istorinį Jėzų. Mažiau nei mano kai kurie krikščionys, bet daugiau nei galvoja skeptikai. Nors neseniai išleistos kelios knygos, kuriose tvirtinama, kad Jėzus niekuomet neegzistavo (ar girdėjote apie knygas, kurios, atvirkščiai, teigtų jog Jėzus egzistavo? –AG), įrodymai, jog toks žmogus iš tiesų buvo, yra pakankamai įtikinami didžiumai mokslininkų – ir krikščionių, ir nekrikščionių“, sako garsus Biblijos tyrinėtojas, rašytojas, buvęs Oregono valstijos universiteto (JAV) religijos ir kultūros profesorius Marcusas Borgas.

Kitas dėmesio vertas straipsnis, kurį publikuoja ir „Delfi“: „Žmonių minių bažnyčiose nebėra, bet yra daugiau sąmoningumo“. Šio straipsnio pradžia įdomi tuo, kad mes sužinome tikruosius nuostolius, kuriuos per pastaruosius pora dešimtmečių patyrė Lietuvos katalikų bažnyčia: Prisimenu iš vaikystės, kai nueidavome į mišias, žmonių būdavo kokie 3 tūkst. – neįtikėtini skaičiai. Šiandien šį skaičių dalink iš penkių ir gausi tikrąjį“, – prieš Velykas duodamas interviu LRT interneto tarnybai sakė vienuolis dominikonas brolis Pijus.“

 

Taigi tikinčiųjų sumažėjo keturiais penktadaliais. Tačiau tai brolio Pijaus pernelyg neliūdina: „Kartais būnu nustebęs, kai į sekmadienio mišias vakare ateina paaugliai, prieš mokyklą, studijas, darbą užbėga jaunimas. 80 proc. tų žmonių yra iki 30-ies metų. Manyčiau, kad tai aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės. Galima dejuoti dėl kiekybės, bet dėl kokybės, tai yra nepaprastai gražūs ženklai.“ Vadinasi, jis pamanė, kad tie jauni žmonės yra didžiai išsilavinę ir sąmoningi, ir tas jį labai džiugina.

 

O perskaičius paskutines šios straipsnio eilutes man brolio Pijaus nuoširdžiai pagailo: „ką mums duoda tikėjimas – visų pirma gyvenimo tikslą, antrą – gyvenimo prasmę. Savaime suprantama, kad tai yra egzistenciniai įrankiai, be kurių nematyčiau jokios prasmės, nežinočiau, kodėl rytoj turėčiau keltis iš lovos ir eiti į darbą.“. Perskaitęs tokias eilutes pagalvojau, kad gal turėčiau labiau skatinti krikščionis pasidomėti judaizmu. Tada jie gyvenimo prasmės ieškotų ne drumstame tikėjime, o užsiimtų objektyviomis tiesos paieškomis. Jų gyvenimas, žinoma, būtų nepalyginamai prasmingesnis.

__________________________________________________________

Pabaigai norėčiau pastebėti vieną tikėjimo savybę. Jei yra „švento tikėjimo“ poreikis, tuomet neišvengiamai atsiras tokių, kurie įsigudrins šį tikėjimą vienaip ar kitaip diriguoti. Jie tikėjimas nesiremia į objektyvią tikrovę, t.y. į tiesą, tuomet šis diriguotojas yra ne kas kita, o tik manipuliatorius minia. Sunku įsivaizduoti, kad manipuliuotojas ilgai manipuliuoti minia iš altruistinių sumetimų.

 

Todėl asmuo, kuris neturi kritinio mąstymo, kuris nesveria faktų ir neatrinkinėja grūdų nuo pelų, yra pasmerktas būti manipuliuojamu. Jei yra aklas tikėtojas, tai būtinai atsiras ir apgavimas, norintis papiktnaudžiauti jo tikėjimu. Geras krikščionis ant savo galvos šaukte šaukiasi sufariziejusio kietaširdžio. Be vieno negali būti antro.

 

Laimei, kad šis dėsnis veikia ir į priešingą pusę – jei minios pradės savikritiškai mąstyti, tai „fariziejui“ aukštybėse natūraliai ateis galas.