Ligitas Kernagis  įrašė į savo Facebook puslapį: http://www.facebook.com/#!/permalink.php?story_fbid=2500735697775&id=1834413108

 

Apie troškimą sulaukti politiko-gelbėtojo

2012 kovo 6d.

 

Šį tekstą (šiek tiek pakeistą) parašiau ir nusiunčiau vienam iš Nepartinio demokratinio judėjimo lyderių Krescencijui Stoškui.

 

Pirmiausia atskleisiu savo šaltinius, kurie man padėjo prieiti prie toliau išdėstytų idėjų. Kaip žinote, mano projektas - Sėkmingos tautos idėja- tai visų pirma mūsų mentaliteto studijos. Naujų įžvalgų man duoda daugiausia psichologija ir judaizmas. Jūs tikrai turėjote būti girdėjęs apie tokią psichologijos šaką kaip transakcinė analizė. Čia garsiausi vardai yra E. Bernais ir C. Steineris. Mūsų buvęs meras R.Alekna yra jos atstovas.

 

Transakcinė analizė iš esmės analizuoja, kaip neteisingi įsitikinimai mus įkalina neperspektyvaus mąstymo kalėjime, amžinai gniuždydami mūsų viltis.

 

Pastebėjau vieną tokį mūsų viltis frustruojantį scenarijų, kurį pavadinau Išganymas per Kristaus kančią. Šiame žaidime visuomenė susiskirsto į tris vaidmenis: 1. Išganytojas Kristus, 2. Liaudis, kurią šis turi išganyti, ir 3. Pikti fariziejai, trukdantys jam tai padaryti.

 

Žaidimas prasideda nuo to, kad visi gyvena nusivylime ir laukia kas ateis sudoroti blogiečius ir atneš liaudžiai šviesią ateitį. Visi pradeda laukti gelbėtojo, ir šis – koks stebuklas! - netrukus pasirodo. Įtikėjusieji laukia, kad politinis gelbėtojas išmėš blogybes iš viešojo gyvenimo, sudoros piktavalius blogiečius, ir liaudies vargams ateis galas.

 

Tačiau visgi ne visi trokšta, kad liaudis būtų išganyta ir kad įsivyrautų gėris. Tamsiuose rūsiuose sėdi konspiratoriai prieš liaudies laimę – fariziejai. Mūsų atitikmuo – tai teisėsaugos klanas, oligarchams tarnaujantys politikai, įstaigų vadovai. Jei tik nuo jų išsivalytume, viliasi liaudis, gyvenimas bus kaip rožėmis klotas.

 

Taigi išvaduotojas ir fariziejai (o fariziejai neretai būna iš „išvaduotojo“ aplinkos, pvz. prezidentės paskirtas gen. prokuroras ar ministras pirmininkas) pradeda žūtbūtinę tarpusavio kovą.

 

Toliau galimi 2 scenarijai:

 

1. Išganytojas juos įveikia, tačiau – kokia nelaimė – pats tampa kenkėju fariziejumi (V.Landsbergis)

2. Fariziejai įveikia jį. Liaudis virkauja, tačiau slapčia ir piktdžiugauja. Jie dar kartą sau patvirtino, kad nieko tu jiems valdžioje nepadarysi, todėl ir toliau galima rūpintis vien savimi ir neprisidėti prie visuomenės gerovės.

 

Abiejų scenarijų rezultatas, kaip matote, visiškai tas pats. Visuomenė tikisi, kad gaus nemokamai sūrio, t.y., kad viešųjų reikalų daržą sutvarkys kažkas kitas. Vengdami savo pareigų visuomenei ir valstybei jie apmaunami savo „gelbėtojų“. Nesvarbu, kad kartais tie nuoširdžiai siekia geresnės visuomenės (V.Landsbergis). Vienas lauke ne karys. Čia veikia geležinis dėsnis: kokia visuomenė, toks ir gyvenimas.

 

Viltis, kad ateis gerietis ir viską vienas sutvarkys, yra iracionali. Ji kyla iš krikščioniško entuziazmo „Tikėk, ir būsi išganytas“.

 

Šis tikėjimo ciklas išgyvena visą įmanomą emocijų paletę. Sužibus vilčiai visuomenė iš beviltiško netikėjimo pereina į “šventą tikėjimą”, kad ateis kažkas didis ir išvaduos juos iš vargų. Tas kažkas aptarnauja jų viltis, tačiau kadangi niekas iš tiesų nenori patys tvarkytis, tai lyderis neišvengiamai patiria nesėkmę. Jo nesėkmė – slapčia kaifas liaudžiai. Liaudis mėgsta pasimėgauti didingomis tragedijomis, kai nupuola antžmogis.

 

Po to kurį laiką visi gyvena kas sau (nes neva traumuoti gelbėtojo žūties ar sufarijiezėjimo). Praeina kiek laiko, pamažu visuomeninių pareigų ignoravimas tampa per daug skausmingas, kad būtų galima nebekreipti į tai dėmesio. Vėl kyla neviltis, iš kurios gimsta naujas tikėjimas ir naujas gelbėtojas. Viskas užsisuka iš naujo.

 

Tranzakcinėja analizėje, atradęs naują žaidimo scenarijų, turi paaiškinti, kodėl žmonės jį žaidžia. Tai yra, koks psichologinis atlygis už į nesėkmę vedančią  beprotystę? Šiuo atveju tikslas yra apsaugoti save nuo prasmingų pastangų viešoje erdvėje ir nejausti dėl to savigraužos.

Galiu sau patenkintas sėdėti, nevykdyti savo pareigų visuomenei ir jaustis orus bei protingas.

 

Kaip matote, šiame žaidime yra nematoma srovė – krikščioniška dogma, kad ateis Mesijas ir iškops visas blogybes be mūsų prisidėjimo. Tai vadinasi nuodėmių atpirkimas per jo dievišką kančią.

 

Judaizmas apie Mesijo atėjimą sako kitaip. Mesijas ateis arba dėl to, kad mes jį iškelsime savo pačių pastangomis (kai visuomenė pradeda rūpintis savo interesais politikoje, atsiranda ir deramas lyderis). Arba Mesijo atėjimą sąlygoja tai, kad visuomenė pernelyg nusivažiavusi. Tada visiems taip skauda, kad net ir labai puolę žmonės pradeda gręžtis į tiesą. Tą taip pat dažnai matome – kvailys neretai susiprotėja tik kai prieina liepto galą.