Amerikiečių ir lietuvių vertybių palyginimas

2012 balandžio 18 d.

 

Neseniai gavau vieną amerikietišką naujienlaiškį, kuriame buvo išvardintos amerikietiškos vertybės. Pažvelkime:

 

-        Amerika buvo sukurta kaip priešstata šaliai, iš kurios buvo kilę dauguma imigrantų. Jiems nepatiko tai, ką matė Tėvynėje, todėl jie persikėlė gyventi į kitą vietą ir nusprendė tvarkytis kitaip.

-        JAV iš esmės tikima, kad žmogus iš esmės yra geras. Todėl jam paliekama laisvė veikti. Valstybės reikalas yra ginti žmogaus teisę netrukdomam kurti;

-        Dar 1830 metais prancūzų filosofas Alexis de Toqueville, rašydamas apie jų charakterį, pastebėjo du ryškius bruožus: aistringai siekia savo ekonominių tikslų ir noriai buriasi į bendruomenes bendro gėrio vardan;

-        Sociologas Charles Murray pažymi, kad iš esmės amerikiečiams niekuomet nebuvo būdingas pavydo turtingesniems jausmas. Amerikiečiai moka džiaugtis kito sėkme;

-        C. Murray taip pat pažymi, kad amerikiečiai jaučiasi valdantys savo likimą;

-        Išskirtinė Amerikos padėtis yra ta, kad ten visuomet buvo daug pigios žemės ir daug gamtinių išteklių;

-        Skirtingai nei Europoje, amerikiečiai buvo atviri emigrantams. Jie sugebėjo taikiai šalia gyventi, o Europa tuo tarpu grimzdo į etninius karus, holokaustus ar pogromus.

 

Toliau pažymima, kad Amerikoje yra ir daugybė minusų ar tamsiųjų dėmių: jie įkalina daugiausia žmonių pasaulyje, vergovės, tautinių mažumų diskriminacijos istorija, kariavo daugybę nereikalingų karų, kišosi į kitų šalių reikalus.

 

Tačiau tiek to, mes šį kartą ne apie amerikiečių minusus, o apie naudingas pamokas. Matome, kad dar prieš 200 metų jie jau nepatingėdavo skirti laiko bendruomenės reikalams. O tai, kaip viename straipsnyje pastebėjo K.Masiulis, be socialinio aktyvumo nėra ir tautos gerovės. Amerikiečiai nedejuoja dėl blogos valdžios, tačiau daro kas kiekvieno jų galioje, kad sukurtų sau gerovę ir galbūt tuo praturtintų kitus.

 

Labai svarbi savybė – kad jie nepavydūs. Judaizme apie pavydžius, pagiežingus žmones sakoma, kad tokie turi blogą akį. Tuos, kurie moka džiaugtis kito sėkme – tie turi gerąją akį (šiuo posakiu iškart atpratinau savo vaikus nuo pavydo:). Biblijoje pakanka perspėjimų, kad pavydas yra viena baisiausių asmeninių savybių. Pavyduolis užsimuša savo rūstybėje. Aiškiai parodoma, kad pavydas yra žmogų griaunanti savybė, ir jau tikrai pavyduolis negaus to, ko pavydi kitam. Priešingai, jis vis tols nuo to, ko nori, nes jei nori to paties, tai turi laiminti žmogų, kuriam sekasi, siekti būti panašus į jį.

 

Tačiau užvis svarbiausia pamoka yra ta, kad amerikiečiai siekia to, ko nori. Lietuviai nelabai žino, ko nori, tačiau gali išvardinti gausybę pasiteisinimų, kodėl to ko jie nori (nors ir nelabai konkrečiai žino, kas tai būtų) jie gauti negali. Amerikiečiams nepatiko anglų karaliaus mokesčiai, ir jie sukilo. Jiems nepatiko jų turtinė padėtis – pradėjo sumaniau dirbti ir savo gerovę sukūrė savo pačių valia ir rankomis.

 

Palyginus su amerikiečiais, lietuvis yra pilnas iracionalių įsitikinimų, kurie uždaro jam kelius į laimę. Šiuos žalingus įsitikinimus lietuvis brangina kaip šventąją karvę, teisindamas juos tradicija, tėvais, nepalankia aplinka, valdžia. Taigi lietuvio charakteris yra neurotiškas – puikiai žino, ko nenori, tačiau nėra aiškiai susivokęs, kaip viskas jam turėtų būti.

 

Na, ir dar viena lemtinga savybė – lietuvis tragiškai sunkiai mokosi. Todėl aplinka keičiasi greičiau, nei keičiasi jis pats, o tai lemia, kad jis nuolatos yra aplinkos baudžiamas už tai, kad nepakankamai greitai susivokia ir nepasinaudoja susidariusiomis galimybėmis.  

 

Tačiau tokio iracionalumo visuomet galima ir būtų tiesiog nuostabu atsisakyti. Aš tai jau seniai padariau. Tiesiog baisu ir pagalvoti, kas būtų, jei to nebūčiau padaręs.