Žydai carinėje Rusijoje

Su žydais didesniu skaičiumi Rusija pirmą kartą susitinka po Abiejų Tautų Respublikos aneksijos 1795 metais. Rusija iš Lenkijos ir Lietuvos perima gausią žydų bendruomenę ir iš karto susikuria sau „žydų problemą“. Rusai iš pat pradžių tokią žydų gausą suvokė kaip didelį pavojų savo valstybei ir visa kaip stengėsi šią bendruomenę kontroliuoti, riboti ir lipdyti iš jos kažką pagal savo pageidavimą. Galima sakyti, kad žydai grįžo į pavėluotus viduramžius, kai Bažnyčios vadovai inicijuodavo įstatymus, kurie buvo skirti žydus pažeminti ir parodyti juos kaip antrarūšius žmones. O dar geriau – jei tai priverstų juos persigalvoti dėl Kristaus.

Kaip pastebi Paul Johnson knygoje „A History of the Jews“, tai buvo pirmasis šiuolaikinės socialinės inžinerijos eksperimentas. Didelė dalis diskriminacinių priemonių, kurias rusai pritaikė žydų atžvilgiu, XX a. grįžo bumerangu jiems patiems, kai komunistai įvedė panašią tvarką tuomet jau visų gyventojų atžvilgiu. Tad šia prasme rusiškojo antisemizmo epocha, prasidėjusi 1806 metais, buvo komunizmo priešaušris.

1806 metais caro valdžia išleidžia įsaką dėl vadinamų „pilkųjų zonų“ – vietų, kuriose gali gyventi žydai. Jos daugiausia apsiriboja senosiomis ATR teritorijomis – Lietuva, Vakarine Baltarusija ir Vakarine Ukraina. Taip sukuriamas milžiniškas getas. Žydai, pageidaujantys persikelti gyventi už šių zonų ribų, privalo gauti specialų leidimą (Stalino laikais išvykimas iš gyvenamosios vietos taip pat būdavo kontroliuojamas).

Žydams ribojami verslai. Jiems draudžiama prekiauti smuklėse alkoholiu (į šias smukles žydus anksčiau buvo susodinę lenkų – lietuvių ponai), draudžiama nuomoti žemę, užsiiminėti tam tikrais amatais. Šių draudimų tikslas – priversti žydus imtis „produktyvių užsiėmimų“, ypač kad jie taptų valstiečiais. Taigi caro valdžia nusitaikė išguiti žydų „veltėdiškumą, parazitavimą“.

Žydai suskirstomi į „naudingus“ ir „nenaudingus“ (aišku, pagal tai, kiek jie naudingi valstybei). Nenaudingi – tai nuskurdę, neturintys retos profesijos. Šiuos masiškai griebiama į caro rekrūtus (kariuomenę, kurioje dešimtmečiais tarnaujama prieš savo valią).

Žinoma, pradedama varžyti žydų religinė veikla. Carinėje Rusijoje draudžiama nešioti tradicinius drabužius, valdžia kišasi į ješyvų (Talmudo mokyklų) veiklą, įsteigia savo kontroliuojamą mokyklą rabiams ruošti. Ribojamas žydų priėmimas į universitetus – jiems skiriamos (nedidelės) vietų kvotos.  

Visos šios priemonės turėjo iš žydų nukaldinti paklusnius caro pavaldinius, pasirengusius atsisakyti savo kultūros, dvasingumo dėl valstybės reikalavimų ir poreikių. O kaip šių tikslų sekėsi siekti praktiškai?

Nekaip. Jokios didesnės žydų kultūrinės asimiliacijos nebuvo. Rusija ir XIX a. buvo Rusija – dažnai oficialūs draudimai buvo apeinami per korupciją. Tad žydai ir toliau užsiiminėjo prekyba miesteliuose, neretai nelegaliai prekiavo alkoholiu, pasienio rajonuose prekiavo kontrabandinėmis prekėmis, o leidimus išsikelti iš „pilkųjų zonų“ išsipirkdavo kyšiais.

Nepavykus „žydų problemos“ išspręsti įstatymais, caro valdžia griebiasi teroro. Nuo 1871 m. reguliariai organizuojami pogromai, kurių tikslas yra priversti žydus pagalvoti apie emigraciją. Kaip tie pogromai atrodydavo? Iš pradžių tai buvo antisemitų gaujų daužymai ir plėšimai valdžiai nesikišant, o vėliau juos ji pati netgi juos organizuodavo. Pavyzdžiui, garsiojoje Šalom- Aleichemo apysakoje „Smuikininkas ant stogo“ yra toks epizodas, kai žandaras kreipiasi į savo draugą žydą ir jam praneša apie numatomą pogromą. Paminėtina, kad prieš pogromus nepasisakė, pratylėjo ir didieji rusų rašytojai, tokie kaip Tolstojus ar Turgenevas.

Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose vyksta „žydų medžioklė“. Pavyzdžiui, Baku mieste apsupami kazino, visi žydai suvaromi į policiją ir tikrinama ar jie turi leidimus ten gyventi. 1891 m. apie 100 000 žydų išsiunčiami vien iš Maskvos.

Visos šios represijos iš tiesų privertė žydus pajudėti į Vakarus. Nuo 1871 m. prasideda žydų emigracijos iš Rusijos imperijos banga, kuri ilgainiui tik didėjo (prisiminkime, kad paskutiniais savo gyvavimo dešimtmečiais sovietai mėgino spręsti žydų ir disidentų problemą leisdami jiems išvykti). Žydai masiškai patraukia į Ameriką (kur mes juos pasitiksime ir pažiūrėsime kaip jiems ten sekasi jau kitais metais).

O Rusijoje likę žydai vis labiau radikalizuojasi. Carinė represijų politika lėmė, kad sumažėjo žydų dvasinio išprusimo lygis, jie tapo imlesni populistinėms įtakoms. Žinoma, turime nepamiršti, kad V.Europos žydija sparčiai pasaulėja, tas ir Rusijoje gyvenantis jaunimas vis šnairiau žiūri į tradicinį gyvenimo būdą. Na, o trečia priežastis, kodėl žydai pradeda įsimylėti komunizmą – tai kad jie visuomet buvo bendruomeniniai žmonės, ir tenai nesirūpinti savo artimu visuomet reiškė nebūti žmogumi.

Tad Rytų Europoje gimsta nauja religija – velniop senąjį žydų D-vą, žūtbūtinė kova už socialinį teisingumą, už lygias teises visoms tautybėms, ir kad valstybė kaip reikiant prispaustų visus engėjus.

Maža to, prasidėjus I pasauliniam karui žydai masiškai prievarta iškeldinami iš Pilkosios zonos. Kadangi kaizerio Vokietijoje laisvė ir emancipacija, o carinėje Rusijoje tik tautų kalėjimas, rusai netruko susigaudyti, kad žydai taps vokiečių penktąja kolona. Todėl 1914 m. atsitraukdami (kaip tai vėliau darė ir Stalinas, tik tas iškeldino visus iš eilės) su savimi išsivedė visus tuos „įtartinus elementus“. Kur jie atsidūrė – gana simboliška, Sibire. Žinoma, nemaža dalis jaunų žmonių atsipirko ar pabėgo iš tremties Sibire, persikėlė į didžiuosius Rusijos miestus, ir tapo profesionaliais revoliucionieriais.

Tad pabaigti norėčiau P.Johnsono išvada, kad caro valdžia, mėgindama spręsti „žydų problemą“ iš tiesų baigė tuo, kad žydai išsprendė caro problemą. Antisemito pastangos kraupiu būdu atsigręžia prieš jį patį; kaip įspėjo pranašas Zecharijas 2:12, „Tas, kuris užgauna jus, užgauna mano akies lėliukę“.

Taigi vėl esame prie modernybės slenksčio. XX amžiuje stebėsime (daugiausia iš žydų istorijos skelbiu Facebooke) jau šioje dalyje prasidėjusį žydų persikėlimą į Vakarinį žemės pusrutulį, aiškinsimės kaip Vokietija nusirito iki nacizmo, žiūrėsime kaip žydams seksis kurti savo valstybę, kaip, išsipildant senosioms pranašystėms, Šventoji žemė vėl sužaliuos jiems sugrįžus. Mūsų laukia Izraelio – palestiniečių konfliktas, judaizmo atgimimas, prasidėjęs vajus, kaip pranašauta, tautoms mokytis iš žydų; Izraelis taps technologijų centru, o krikščionys Amerikoje žydus dalinai pripažins žydus D-vo tauta.

Taigi leiskite pasidžiaugti, kad Lietuvai šie metai buvo tikrai geri ir palinkėti jums sėkmingų ateinančių metų!