Žydai Amerikoje I

Svetingas priėmimas, išblėsusi meilė komunizmui ir išsipildžiusi amerikietiška svajonė

1881 metai – ypatingi pasaulio istorijai. Tais metais carinė valdžia pradeda organizuoti žydų parduotuvių ir namų siaubimus taip versdama juos palikti Rusijos imperiją. Apie paskutinių dienų gyvenimą ir kaip žydai buvo priversti emigruoti Šolem Aleichemas yra parašęs  apysaką, kurios pagrindu buvo sukurtas garsus miuziklas ir filmas „Smuikininkas ant stogo“ (Fiddler on the Roof).

Aišku, keliauti į JAV vertė ne vien tik represijos, bet ir turtingesnio gyvenimo viltis. Kaip ten bebūtų, į JAV persikeliančių žydų skaičius vis augo: 1881-92 po 19 000 per metus, 1892-1903 po 37 000 per metus, o 1903-14 jau net po 76 000 kasmet. Vėliau JAV valdžia pradėjo riboti jų įvažiavimą baimindamasi, kad įsileis gausybę komunistų. Tačiau laikotarpiu tarp 1991 metų ir 1913 m. į JAV atsikelia daugiau kaip 2 mln. žydų.

Kokia tai buvo publika ir kur jie apsistojo, kuo užsiėmė? Daugiausia tai buvo nuskurdę, jidiš kalba kalbantys barzdočiai. Didžioji dauguma atvykusių žydų apsistojo Niujorke, kuris tapo svarbiausiu žydų metropoliu pasaulyje: 1920 m. jų skaičius Niujorke siekia 1,6 mln. gyventojų, kas sudaro 29 proc. visų šio miesto gyventojų skaičiaus. Jie taip pat gausiai apsigyvena gretimuose miestuose rytinėje pakrantėje – Bostone, Filadelfijoje, Čikagoje, t.t., o taip pat Los Andžele vakarinėje pakrantėje.

Ši karta atsiveža į Ameriką ne turtus, o tik savo tradicijas ir ryžtą dirbti vardan ateities. Didžioji pirmosios kartos dalis tampa fabrikų ir dirbtuvių darbininkais. Ypatingai didelė žydų koncentracija siuvimo pramonėje ir prekyboje. Tuo metu Amerika – pasaulio tekstilės pramonės centras. 1913 metais vien Niujorke veikia 241 drabužius siuvanti įmonė, ir 234 priklauso žydams. Šios įmonės turi 16 552 siuvimo dirbtuves, o jose darbuojasi 312 tūkstančių žmonių.

Paul Johnson knygoje „A History of the Jews“ jų dalią aprašo taip, kaip šiandien įsivaizduojame Bangladešo gyventojus prakaito dirbtuvėse: siuva mažuose kambarėliuose po dvylika – dvidešimt viename, ore karštis ir prakaito kvapas; darbo savaitės trukmė – 70 valandų. Jie siuva parduotuvei skirtus drabužius, kas, lyginant su to meto Europa, yra naujovė – ten dar siuvama pagal individualų užsakymą.

Žydai ne tik dirba, bet ir, kaip įprasta naujiems emigrantams, gyvena labai susispietę. Daugiausia jų susitelkę Žemesniajame Manhetene, o 10 Niujorko apygarda atrodo taip: mažuose ir pigiuose 1200 butuose gyvena 74 400 žmonių, o tankumas – 702 žmonės į kvadratinį arą (100 x 100 m2).

Kol barzdočiai nepakeldami galvos pluša, jų vaikai nedaro jiems gėdos mokykloje. Didžioji žydo emigranto svajonė – suteikti savo vaikui visas galimybes įgyti puikų išsilavinimą, gerą profesiją ir pasiturinčią ateitį. Jie jau nebeinvestuoja į tradicijas, o nori, kad vaikai taptų pačiais tikriausiais amerikiečiais, taigi patys tėvai stengiasi vaikus asimiliuoti. Tas vėliau sukėlė nemažai įtampos tarp tėvų ir vaikų kartos kai šie išaugo. Galima sakyti, kad tėvai patys perdavė savo vaikus Amerikai.

O tuo tarpu žydų vaikai – tikras mokytojų džiaugsmas. Jie protingi, paklusnūs, gerai elgiasi. Žydų vaikai kasdien dirbdavo iki išnaktų, tačiau namų darbus ateidavo paruošę iki paskutinės raidelės. Skirtingai nei tuo metu buvo įprasta, žydai vaikai didžiuojasi tuo, kad gerai mokosi ir įsijautę dalyvauja geriausio mokinio konkursuose.

1918 m. žydai sudaro 20 proc. Harvardo ir 40 proc. Kolumbijos universitetų studentų. Pagal pažangumą, be abejonės, visiškai dominuoja. Tad netrukus prasideda spartus žydų socialinis judėjimas aukštyn – jie pradeda skverbtis į profesionalus, menininkus, intelektualus, politikus, vis labiau įsigali didžiajame versle. Ir šios įtakos jie jau nebepaleis iki mūsų dienų.

Kaip vis spartėjantį žydų skverbimąsi į Amerikos širdį išgyvena senbuviai WASP‘ai? Amerikoje XX a pradžioje vyrauja tolerancija visoms religijoms, kurios skatina dorovę. Kaip ir anksčiau Anglija, amerikiečiai didesne grėsme mato ne judėjus, o popiežių su jo slaptomis užmačiomis vėl pavergti išsilaisvinusius krikščionis. Tačiau tarpukariu atsiranda naujas įtampos pagrindas – amerikiečiai baiminasi komunistų, o tarp žydų jų rėmėjų skaičius išties nemažas. Todėl šiuo laikotarpiu žydų emigracija mėginama stabdyti, o per visus II pasaulinio karo metus JAV  įsileido vos 21 tūkstantį žydų imigrantų.

Kol Sovietų Rusijoje žydai nepatyrė masinių represijų (ikikarinės apsiribojo tik partinėmis viršūnėlėmis ir nebuvo žydų suvoktos kaip antisemitinė politika) daugelis Vakaruose gyvenančių žydų buvo komunistinių pažiūrų. Pavyzdžiui, Lietuvoje jie sudarė daugiau kaip pusę komunistų partijos narių, o JAV – arti pusės (tačiau tuo metu žydų gyventojų dalis Lietuvoje bene dvigubai didesnė). Tuo puikiai pasinaudojo sovietai plėtodami propagandinę ir žvalgybinę veiklą. Iki 1953 metų Vakarai beviltiškai pralaiminėjo žvalgybų karą. Žydų dėka, be kita ko, jiems pavyko gauti amerikiečių atominės bombos brėžinius, kas leido pasigaminti savąją.

Tačiau 1953-ieji buvo lūžio metai, po kurių žydų meilė komunizmui pradėjo sparčiai garuoti ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje. Dabar su vienodu aistringumu kaip 3 ir 4 dešimtmečiuose Rusijoje jie metasi į liberalizmą ir tampa prisiekusiais žmogaus teisių gynėjais. Be to, tuo metu jau išauga ir įsitvirtina suamerikietinta emigrantų vaikų karta. Šie karštai dėkoja Amerikai, kad suteikė jiems prieglobstį nuo antisemitizmo ir leido išskleisti savo talentus. Ne paskutinėje vietoje, žinoma, ir amerikiečių parama Izraeliui.

Taigi 6 dešimtmetyje ir vėliau žydai tampa prisiekusiais amerikiečiais, panašiai kaip XIX amžiaus pabaigoje jie tapo prisiekusiais vokiečių kultūros gerbėjais ar XX a. pradžioje prisiekusiais komunistais Rusijoje. Kaip ir su ankstesnėmis meilėmis, žydų meilė – tai ir siekis pabėgti nuo savo šaknų. Tik skirtumas tas, kad Amerikoje žydai didžiuojasi savo žydiškumu, tačiau tai niekaip nestabdo jų asimiliacijos. Vis didesnis žydų skaičius palieka judaizmą, o mišrių santuokų skaičius 1990 metais viršija 50 proc. (pridursiu, jog tai patikimas rodiklis, kad tokios poros vaikai nebesies savęs su žydais).

Amerikietiška svajonė žydams išpildė. Šiuo metu (2007) tai turtingiausia Amerikos dalis, jos pajamos viršija šalies vidurkį 72 proc. Iš 20 įtakingiausių Amerikos intelektualų – 15 žydų tautybės. Žydai, sudarantys 2,7 proc. JAV gyventojų (1985), yra viena iš Amerikos dvasią formuojančių įtakų (tačiau nepasakyčiau, kad visuomet tik lemianti ir vienintelė). Amerika yra ne tik krikščioniška, bet ir judėjiška – tai faktas, su kuriuo dera skaitytis.

Galiausiai, savo įtaką žydai ėmė naudoti ginti kitus nuskriaustuosius. Žydų kilmės amerikiečių rašytoja Emma Lazarus, stebėdama iš Europos atvykstančių nuskurdusių ir įsibaiminusių žydų antplūdį, rašė: duokite man savo varguolis, skurdžius; Savo užguitas mases, trokštančias laisvai kvėpuoti; siųskite šiuos, neturinčius namų, gyvenimo užgrumdytus.; Aš pašviesiu jiems įėjimą pro aukso duris. Šie E. Lazarus žodžiai buvo iškalti ant Laisvės statulos Niujorke ir tapo svarbiu propagandiniu įrankiu Šaltojo karo metais.

Žydai suvaidino pagrindinį vaidmenį formuodami amerikietišką atsaką komunistinei ideologijai: kiekvienas, kuris tik iš tiesų nori, gali susikurti sau išsvajotą gyvenimą, jei tik yra laisvas ir turės pakankamai ryžto šia laisve pasinaudoti. O kad varguoliai mokėtų tai padaryti, buvo sukurtas Sėkmės judėjimas, kuris froidistinių idėjų pagrindu moko laisvojo pasaulio žmones kaip atsikratyti savo vidinių apribojimų, kad išlaisvintų savo neribotą asmeninį potencialą ir įgyvendintų visas iš eilės savo svajones!

Pastaruoju laiku šioje meilėje atsiranda tam tikrų plyšių, nes B.Obama vis dažniau nusigręžia nuo Izraelio. Tačiau ar tai laikinas atšalimas, ar nauja ilgalaikė tendencija, kol kas per anksti pasakyti. O tuo tarpu baigsime tuo, jog Amerika svetingai priėmė žydus, ir šie tikrai neliko skolingi. JAV tapo viso pasaulio pavydo objektu ir etalonu, į kurį madinga lygiuotis.

Žydai Amerikoje II:

netikėtai pražydusi evangelistų meilė ir kova už pasaulio nuskriaustuosius

Tikriausiai nesuprasime šiuolaikinio pasaulio, jei nepasidomėsime, kaip Amerikos evangelistai pražydo meile žydams, ir kaip žydas tapo prisiekusiu liberalu, kovojančiu už žmogaus teises visame pasaulyje.

Pradėkime nuo to, kad ilga krikščionių nemeilė žydams turi biblinį pagrindą. Kai Poncijus Pilotas dvejojo nugalabinti  Jėzų ar jį paleisti, minia šaukė mirties: „Tegu jo kraujas krenta ant mūsų ir mūsų vaikų“ (Mt 27:25). Tad galime suprasti uolius Bažnyčios tarnus, kurie šimtmečiais darė viską, kad žydai ir atrodytų kaip prakeikti dėl ant jų kritusio Jėzaus kraujo. Nes jei jie doresni ir labiau klesti už krikščionis, tai kaip tada su tikinčiųjų išrinktumu?

Žūtbūtinis katalikų ir protestantų susirėmimas Trisdešimties metų kare 1618 – 1648 metais pagimdė naują teologiją: abi pusės, išsekusios, negalėjusios nugalėti mūšyje, privalėjo pripažinti kitos pusės teisę tikėti į ką jie nori. Kieno valdžia – to ir religija, skelbė tų laikų šūkis. Tai atvėrė vartus užgimti amerikietiškam protestantizmui – visi, kurie tiki į Jėzų, kurie skaito Bibliją ir kuriems gyvenimas sekasi išoriškai, yra Jėzaus išrinktieji. Tiesa, į tą skaičių jokiu būdu nepatenka tie, kurie pasiliko popiežiaus vergijoje, nes popiežius iš tiesų yra užsislėpęs Antikristas.

Amerika, kaip Kristaus pamilta žemė, turi būti WASP – white, anglo-saxon, protestant. O ar tu baptistas, ar anabaptistas – tai jau antraeilis dalykas. JAV į savo pinigą įsirašė „In God We Trust“, tačiau niekur nepatikslino, koks tas dievas ir kaip į jį teisingai tikėti. Svarbiausia, kad gilus tikėjimas apskritai būtų. Tokį amerikiečių tikėjimą į tikėjimą gerai iliustruoja prezidentas D. Eisenhaueris (1954 m.): „Mūsų vyriausybė tebus nesusipratimas, jei ji nesirems į gilų religinį tikėjimą – ir man nesvarbu į kokį būtent“. Tad visai nenuostabu, kad JAV evangelizmas gali gana atitolti nuo evangelijos originalo. 1831 m. Tocquevillis apie amerikiečius rašo: „Iš jų pasisakymų ne iki galo aišku, ar jų religija labiau siekia sielų išganymo kitame gyvenime, ar materialiosios gerovės šiame“.

Pokario laikotarpiu, prasidėjus Šaltajam karui, Amerikos tikėjimas pasipildė dar dviem reikalavimais: laikmečio ikona buvo iškeltas A.Einšteinas - žydas mokslininkas, pabėgęs nuo despotijos ir susikūręs sau laimę Laisvajame pasaulyje. Ir apskritai žydai pasidalijo į geruosius išlaisvintus, kurie ištikimai tarnauja laisvės idealams, bei pavergtuosius komunistų, kurie šaukiasi būti išlaisvinti.

O čia dar ir Izraelio susikūrimas 1948 metais, kuris pagal krikščionišką teologiją niekaip negalėjo atsirasti. Na, nebent žydai pirma būtų atsivertę į Kristų, ko tikrai neįvyko. O be to, Izraelis tapo JAV sąjungininku – laisvės ir demokratijos ramsčiu bekraštėje arabų tironijos erdvėje. Tad krikščionių teologams reikėjo spręsti dilemas, kad rezultatas atitiktų šias sąlygas:

1. Kaip suprantate, JAV, paklojusi tiek aukų dėl pergalės kovoje prieš nacizmą, antisemitizmo savo namuose toleruoti tikrai negali;

2. Reikia paaiškinti, kokiu būdu galėjo atsikurti žydų valstybė jiems nepriėmus Jėzaus, ir kad tas atsakymas nenurašytų evangelijos.

Tad eilutė apie ant žydų kritusį Išganytojo kraują buvo nukišta ir išsitraukta nauja: Laiško Romiečiams 11 sk. moko, kad krikščionys, kaip ne kaip, yra tik šakelė, o kamienas – judėjai. Tad žydai yra vyresnieji broliai ir nėra ko prieš juos labai pūstis. Pirma krikščionys turi paskleisti evangeliją po visą pasaulį, ir tik tada įtikės žydai. O jei šiuo metu netiki, tai dėl to, kad krikščionys patys dar nesusitvarkė su savo užduotimis.

Tačiau tai tik gali paaiškinti kaip evangelikai atsikrato iki tol krikščionims kone universalaus antisemitizmo, tačiau nepaaiškina, kaip jie tapo geriausiais Izraelio draugais, kodėl kabinasi Izraelio vėliavas savo bažnyčiose.

JAV žydai, būdami kairuoliais, mokėjo kaip užsitikrinti kairiųjų paramą Izraeliui: virkauti apie Holokaustą ir kiekvieną, nusiteikusį prieš Izraelį, apšaukti neonaciu. Tačiau taip jau demokratijoje būna, kad kartais į valdžią ateina ir kita partija, šiuo atveju krikščionių evangelikų dominuojami respublikonai. Kaip užsitikrinti, kad ir tie stabiliai remtų Izraelį?

XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Izraelio Religijos reikalų ministerija pradeda organizuoti amerikiečių pastoriams nemokamas pažintines keliones po Izraelį. Kunigai vaikšto Kristaus kančių keliais, rymoja prie Kristaus kapo, o tarp šventų išvykų kalbasi su vietiniais gidais, kurie apeliuoja į tam tikrą evangelikų teologiją – dispensionalizmą. Dispensionalizmas – tai kad D-vas atskirais laikotarpiais su žmonija elgiasi pagal skirtingas taisykles. Atitinkamai, žydams taisyklės vienos, krikščionims – truputį kitos. Pamažu pastoriai įtikinami, kad tarp judėjų ir krikščionių ir daugiau bendra nei atskira, ir kad belaukdami dienų pabaigos jie iš tiesų vienoje valtyje.

Pamažu numarinama tiesa apie tai, kad tik per Kristų gali patekti į dangų (susiraskite video klipus, kuriuose įtakingiausi pastoriai Joel Osteen, Billy Graham sako, kad „Christ is Not the Only Way“, kas atvirai prieštarauja paties Kristaus žodžiams Jn 14:6).  Bet kokiu atveju, šiandien JAV protestantizme dominuoja teologija, kad palaiminimas ateina tiems, kurie remia žydus, ir kad juos dera baisiai mylėti. Tiesa, ši meilė turi vieną išlygą – amerikiečių krikščionys myli tik pačius žydus, bet ne judaizmą. Judaizmas jų nuomone ir toliau lieka laikinas nesusipratimas, kuris iki antrojo Mesijo atėjimo bus ištaisytas ir visi žydai galutinai atsivers į Jėzų.

O tuo tarpu, kol Amerikoje krikščionys karštai myli žydus, šie asimiliuojasi dar neregėtu greičiu. Tas patiko ir jo šventenybei popiežiui, kuris taip pat prabilo apie meilę „vyresniesiems tikėjimo broliams“.

Kol evangelistai laukia, kad žydai atsiverstų į krikščionybę, šie sparčiai persiiminėja moderniąja Amerikos religija – liberalizmu. Šis, skirtingai nei marksizmas, nėra žydų išradimas. Liberalizmas išsivystė Anglijoje ir Prancūzijoje kaip religinės priešpriešos padarinys. Pripažinus tam tikrą tikėjimo laisvę, ši vėliau buvo išplėtota ir į politines laisves.

Nuo 1951 metų prasideda Šaltasis karas, kuris tampa Vakarų kova už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises. Žydai visame pasaulyje čia įsijungia pilnu tempu. Jiems svarbu parodyti Izraelį kaip laisvojo pasaulio dalį; Sovietų Rusijoje pasilikę kenčia milijonas jų tautiečių; be to, jie turi išsiugdę instinktyvią atjautą skriaudžiamiems bei niekinamiems, dėl to veda į priekį juodaodžių emancipacijos judėjimą.

Dėl tų pačių priežasčių žydai palaiko ir homoseksualų emancipaciją. Jiems labai apmaudu, kad pasaulyje yra žmonių, kurie homoseksualų nekenčia nors tokia jų prigimtis, ir jie nieko dėl to negali padaryti. Todėl, jei homoseksualus išlaisinsime iš neapykantos, pasaulis taps dar šviesesnis, panašiai kaip į naudą išėjo moterų ar rasinė emancipacija.

Kodėl nukrypimą reikia jėga piršti ir jį įteisinti kaip normą? Tai jau ne žydiška, o grynai amerikietiška idėja – už laisvę, reikia kovoti, panašiai kaip jų tėvai kovojo už laisvės idealus kovoje prieš nacizmą. Iracionali neapykanta privalo būti išnaikinta, o tai bus padaryta senu patikrintu būdu – suteikiant skriaudžiamiesiems teises.

Telieka pridurti, kad šios rūšies žydų tautybės emancipuotojus dar kol kas veikia argumentas, kad homoseksualumo įteisinimas už normą jau yra ne kova prieš homofoniją, o kova su judėjišku įstatymu, kuris atviru tekstu homoseksualų seksą skelbia nuodėme. Manau, kad galiausiai turėtume sutarti taip: akla neapykanta homoseksualams dėl to, ko jie negali pakeisti, iš tiesų netoleruotina, tačiau tai visai nereiškia, kad ją žabodami turime stengtis korumpuoti šeimą.