Praėjusią dalį pabaigėme tuo, kad šiuo metu sprendžiasi, koks bus ateities pamatas – tiesus ar kreivas. Senasis pamatas mus nuolatos pavesdavo. Lietuva, bent jau po krikšto, niekuomet nebuvo stipri ir laiminga šalis. Jei norime tai pakeisti, turime pasikeisti ties pagrindais. Tai reiškia, kad turi būti duoda galimybė išsakyti radikaliai naujas idėjas.

Svarbiausia tema, kuri mane asmeniškai jaudina labiausiai, kurią patekęs į žiniasklaidą labiausiai kelčiau – tai krikščionybės atitikimo dvasinei tikrovei kausimas. Kaip savo psalmėse sakė karalius Saliamonas, išminties turės tik tas, kuris jos aktyviai siekia.

Žinote, mums nuolat pasakoja, kad tikėdami į Kristų pateksime į dangų, kuri jis sėdi D-vo Tėvo dešinėje. Tačiau žydų rabinai teigia, kad Kristus, kaip didžiausias nusidėjėlis, niekuomet neišeis iš tamsiausios pragaro kertės. Kas teisus? Juk negali taip būti, kad teisūs abu. Gali būti teisus vienas, gali būti teisus kitas. Abu gali būti neteisūs, tačiau taip negali būti, kad abu teisūs. Štai man labai ir rūpi sužinoti. Labai. Todėl nuolatos veržiuosi padiskutuoti su P.Subačium, Katalikų mokslo akademijos valdybos pirmininku, didžiausiu katalikų teologiniu autoritetu Lietuvoje. Arba bet kuo, ką pastatys Krikščionių bažnyčia. Žinote, man rūpi tik tiesa, niekas daugiau. Jei garbingi mokslininkai mane įtikins, kad esu neteisus, tuomet, patikėkite, su tokiu pat uolumu eisiu ginti krikščionybės. Viešai mušiuosi sau į krūtinę ir visiems rodysiu save kaip pavyzdį, kaip nereikia daryti.

Tik noriu, kad diskusija vyktų viešai. Klausimas, kur dabar Kristus, per daug svarbus, kad paliktume tai siaurame rate. Suprantama, kad jei teisūs žydai, tuomet visa mūsų civilizacija siaubingoje padėtyje.

Sekanti tema. Apie tai, kodėl pas mus nėra „mados“ užsistoti intelektualą. Pateiksiu savo nuomonę, o jūs esat laisvi su ja sutikti ar nesutikti. Aš dar šiek tiek ragavęs komunizmo. Kai kilo Sąjūdis, man tuomet buvo 16 metų. Pakankamai neblogai atsimenu „užstalės“ (zastolje) laikus – visišką brežnevinės epochos lozungų atitrūkimą nuo realių veiksmų.

Tada sovietinio piliečio, komunizmo statytojo pozicija buvo maždaug tokia: jūs eikite, statykite tą savo kamūnyzmą. Aš visa krūtine už. ...tačiau tuo tarpu gal aš verčiau užsiimsiu savo.

Bijau, kad šios mąstymo paradigmos mes taip ir nesugriovėme. Ir šiandien visi mes už laisvą, šviesią, demokratinę, valdininkų neuzurpuotą Lietuvą. Tačiau kai reikalas prieina iki darbų, visi ploja aktyvistui per petį, karštai pritaria ir ... eina rūpintis savimi.

Toks žmogėnas turėtų žinoti: judaizmas gerą žmogų apibūdina kaip tą, kurio darbai atitinka jo įsitikinimus. Jei žmogus mano viena, tačiau daro kita, jis yra nedoras. Visos toliau sekančios nedorybės kyla iš šios šaknies.

Taigi visi iš principo už klestinčią Lietuvą, tačiau savo elgesio turiniu - prieš.

Kaip gyventojui (nutariau, kad tokių nevadinsiu žmonėmis, o gyventojais) sau pateisintina šį neatitikimą? Juk tai sunkus savęs žeminimas iš vidaus! Čia gyventojas daro, taip sakant, ėjimą arkliu – jis sako, kad šalį turi išgelbėti kažkoks didvyris. Taigi imamasi laukti gero vadovo, kuris ateitų ir padarytų šalyje tvarką.

Man ši nuostata primena užsimiegojusį gyventoją, kuris, savo namuose pajutęs dūmų kvapą iš ateinančio kambario, skambina gaisrininkams: „Alio? Mano kitame kambaryje kažkokie dūmai – trukdo miegoti. Atvažiuokite, pažiūrėkite, kas ten vyksta – tikriausiai reikia gesinti“.

Mūsų šalis – mūsų reikalas. Į savo valdžią mes turime žiūrėti kaip į asilą, kuris, jei jo tinkamai neprižiūrėsi, eis tik prie ėdžių. Mūsų, kaip savo šalies šeimininkų pareiga pasirūpinti, kad visi reikiami darbai būtų padaryti. Už tvarką šalyje atsakinga tauta!

Dar vienas argumentas, kuris sulaiko daugelį: galiu išlėkti iš darbo. Imdamasis daryti tai, ką noriu, rizikuoju savo gerove. Į tai galėčiau trumpai atsakyti, kad kaip tik priešingai. Jei kaip „gudrus“ mužikas vengi pasišakoti prieš savo poną, skurdas ir pažeminimas tau garantuoti. Gero gyvenimo viltis – sugebėjime elgtis oriai, kaip dera žmogui. Deja, kartais tenka ir surizikuoti. Kartais net viskuo. Tačiau tai būtinas žingsnis į gyvenimo pergalę.  

Paprastai mes mąstome taip: aš tai susipratęs, tačiau kiti tai nesusipratę. Jie manęs tikrai nesupras...

Kaip knygoje „Sukurta užkibti“ pastebi D. Heath, mes visi taip mąstome – aš tai suprantu, tačiau pamėgink tai paaiškinti kitiems. Kaip pradėjau argumentuotai kritikuoti katalikų doktriną, daug rimtų žmonių man patarinėjo: „tu taip atvirai ant jų nevažiuok. Aš tai suprantu, tačiau liaudis nesupras“. Tačiau paaiškėjo neįtikėtinas dalykas – visi mane suprato teisingai. Vargu ar per šiuos nepilnus 2 metus priskaičiuočiau bent 10, kurie būtų uoliai protestavę. Deja, yra kaip tik priešingai – Lietuvos katalikai džiūgauja, mėgaujasi kai taršomas jų tikėjimas.

Sekantis sulaikantis argumentas: ką aš, menkas žmogus galiu padaryti? Juk politikų neišjudinsi – visi galios svertai jų rankose. – Tai apmaudžiai klaidingas įsitikinimas. Valdo ne politikai, o sąžinė. Galbūt šeštadienį matėte filmą apie Prahos pavasarį? Firmas baigiasi M.Gorbačiovo citata: „Mes galvojome, kad lengvai uždusinsime Prahos pavasarį. Tačiau išėjo taip, kad uždusome patys...“.

Jei be tiesos ir sąžinės žlunga netgi tokios galingos diktatūros kaip nacizmas ar komunizmas, ko tuomet mūms bijoti tų savo suskretusių politikų? Jei jie renkasi valdyti šalį be tiesos ir sąžinės, vadinasi, jie patys save pasmerkia . Jie gyvuos tol, kol neatsiras teisingas ir sąžiningas, kad tauta turėtų su kuo palyginti. Kai tauta palygina, valdantieji toliau jau šalį valdo tik formaliai. Nuo tos dienos viskas vyksta priešingai, nei jie norėtų. Manau, tą puikiai galėtų paliudyti M. Gorbačiovas.

Pasaulis taip sudėtas, kad kruopelytė tiesos yra stipresnė už armiją melo. Kaip sakoma Biblijoje, nes aš esu Viešpats, Jūsų D-vas. Tačiau, ką šią galią pasikinkytume, turime negrįžtamai, nedviprasmiškai stoti į tiesos pusę. Todėl mes visuomet turime drąsiai daryti tai, kad teisinga, net kai viskas aplink absoliučiai neteisinga. Tada ypač.