Kad intelektualas būtų „įteisintas“ visuomenės akyse, pirma turi atsirasti bent vienas, kuris jį viešai užstotų. V.Landsbergis įnirtingai gina savo tėčio garbę, tačiau niekuomet nesigynė pats. Tas, kuris užstoja intelektualą, tampa jo partneriu danguje ir pasidalina su juo dvasinius nuopelnus.

Šiandien išplėtosime mintį, kad geri darbai visuomeninėje erdvėje yra ne kas kita, o gerų darbų didmena. Jei žmogus iš tiesų nori patekti į dangų, jam visų pirma derėtų pagalvoti apie tai, kokį jis galėtų palikti pėdsaką visuomenėje.

Pagal savo poveikio svarbą yra dviejų tipų geri darbai – vienadienio poveikio ir tęstinio. Kai duodame elgetai 2 litus, tai pamaitina jį pusę dienos. Kai duodame jam meškerę ir išmokome pasigauti žuvį, tai tęstinė nauda.

Taip pat geri darbai gali būti paprastieji ir naudojantys svertą. Geriems darbams, kad jie eitų toli, reikia pasitelkti svertus. Jūs galite įtikinėti padaryti kažką gera vieną žmogų. Tačiau jei įtikinsite vieną redaktorių, kuris jūsų žinutę išspausdins vieną kartą, tuomet tai bus tarsi jūs pamėginote įkalbėti įvairius žmones 100 000 kartų. Jei gerus darbus darai ne tik rankomis, bet ir protu, rezultatas yra nepalyginamai didesnis. Štai taip turėtume daryti gerus darbus – sumaniai, o ne bet kaip.

O kodėl apskritai yra taip svarbu daryti gerus darbus? Atsakymas iš tiesų yra labai paprastas: darydami gerus darbus mes įgauname išminties, darydami blogus šaukiamės sau beprotystės. Galime nesunkiai atsekti gyvenimo leitmotyvą -  darantys gerus darbus pradeda ties sunkumais, kliūtimis ir neteisybėmis, tačiau baigia nugalėtojais. Blogi pradeda blogais darbais, ir ilgai atrodo, kad jie laimi. Tačiau vėliau jie sužlunga. 

Padarykite vieną darbą – praskinkite man kelius į žiniasklaidą, ir jūsų sielai teks toks gerų darbų svoris, kad jis dar kaupsis dar ilgai po jūsų mirties.

Aš jums suteikiau daug paslaugų. Suteikite ir jūs man šią vieną. Ar esu to nusipelnęs, kad pakrutintumėte dėl manęs pirštą? Ar galiu paprašyti tokio užmokesčio už tai, kad jau 7 metai deginu savo laiką jūsų labui?

Šiandien dar aptarsime dvi temas: 1) o gal pakanka ir šio naujienlaiškio? Juk kas labai nori – susiranda ir paskaito; ir 2) dažnai paminiu, kad mano idėjas perima kiti. Gal to visai ir pakaktų?

Pirma, kas tikrai nori, gali susirasti šitą naujienlaiškį ir paskaityti. Kitiems, berods, nepakankamai įdomu.

Vieną kartą Niujorke, „Metropoliteno“ scenoje koncertavo pasaulinio garso smuikininkas. Milžiniška salė pilnutėlė, visi, sužavėti nepaprasto meistriškumo, karštai plojo. Nė vienas nesigailėjo, kad už bilietą paklojo baisius pinigus. Kitą rytą koncertą liaupsino Niujorko spauda. O tas pats smuikininkas išėjo į gatvę ir pradėjo groti ramioje gatvėje. Tik šį kartą jo grojimas praeivių nelabai sudomino. Retas kuris sustodavo paklausyti. O ir pinigėlių gana negausiai rasdavo. Štai ką reiškia kontekstas. Žiniasklaidos šulai tai gerai žino, ir tikrai tuo naudojasi.

Antra. Kartais jums pasigiriu, kad mano idėjas plačiai perima kiti. Kartais dėl to džiaugiuosi, kartais gniaužau rankas.

Žinote, kad atsakyčiau, pasitelksiu rabino Abba Wagensbergo analogiją apie du skirtingus šviesos šaltinius. Yra tiesioginis šviesos šaltinis – tai saulė. Tačiau kai saulė nusileidžia, mes visiškai be šviesos neliekame – pakyla mėnulis. Mėnulis taip pat šviečia. Tačiau šviečia kuo? – Mėnulis yra tik saulės spindulių atspindys. Gerai, kol kažkur nematoma šviečia saulė. Tačiau tik saulė užgestų, neliktų ir mėnulio šviesos.

Abba Wagensbergas pastebi, kad blogis, kad išgyventų, turi maitintis gėrio spinduliais. Pavyzdžiui, mafijozai yra blogi kitiems, tačiau stengiasi būti geri vienas kitam. Tai sustiprina jų blogį. Lygiai taip pat ir su melu – kad galėtų išlikti, mele turi būti dalis tiesos. Bet kokia ideologija, kad ir kokia neteisinga ji būtų, turi savyje tą kruopelytę tiesos, kurią visaip kelia į priekį, kad ši kuo labiau šviestų.

Visuomenė, 2008-aisias priėjusi visišką idėjų badą, šiandien tuo nebesiskundžia. Tačiau ar jai išeis į naudą, kad tas mintis nusisavino ir pateikė savo vardu išsikvėpę „šviesuoliai“? Pagalvokite: kokios ilgalaikės to pasekmės?

O ilgalaikės to pasekmės yra bankrutavusios paradigmos išsaugojimas. Idėjiškai bankrutavę „šviesuoliai“ svetimų idėjų pagalba įgauna naują kvėpavimą ir išlaiko savo autoritetą. Ar visuomenei tai naudinga? Ar nuo šiol jų idėjos bus tik šviesios ir teisingos? Ar visuomenė susilauks gerovės sekdama tokių asmenų išmintimi? Juk jei jiems labiau nei jų statusas rūpėtų tiesa, gal tuomet jie ir nebūtų šių idėjų savinęsi iš pat pradžių?

Pagalvokite apie tai. Gerai pagalvokite, nes nuo to priklauso šalies ateitis bent keliems dešimtmečiams į ateitį.