Žiniasklaida yra tas fonas, kuris nulemia asmeninius sprendimus. Užnuodyta žiniasklaida – užnuodyti sprendimai. Jei jūs prieš tai nesukylate, vadinasi, ne tik savo veiksmais sutinkate, tačiau ir pasyviai bendradarbiaujate su savo „ponu“.  

Dažnai jūsų pasisakymuose paminėtas argumentas – to, kas reikalinga, žmonės neskaito. Todėl laikraščiai ir nepublikuoja, nes jiems neapsimoka.

Pirma, ar tikrai žmonės neskaito? Jei priremsite žurnalistą prie sienos ir iškamantinėsite kaip jis  įsivaizduoja dėl ko darbuojasi, jis pradės jums pasakoti apie pareigą informuoti visuomenę ir pan. Tačiau paprastai žiniasklaida šiandien užsiima kaip tik priešingu darbu – dezinformuoja visuomenę. Jie skleidžia melą teisindamiesi, kad tik tai ir perka.

Neišmanėlis, kaip pamenate, visuomet gauna rezultatą, priešingą pageidaujamam. Ar tikrai žurnalistas iš bulvaro praturtės ir taps laimingas? Stebiuosi, kaip niekas nepastebėjo tokio paprasto dalyko, kad jis pjauna šaką, ant kurios pats sėdi. Jei žurnalistai mažina žmonių išprusimą, tai jie mažina ir žiniasklaidos poreikį. Po kiek laiko, kai skaitytojas virs mankurtu, tada jam ir bulvaro nebereikės. Taip žiniasklaida žlugdo ne tik visuomenę, bet ir patys save. Medicinoje tokia padėtis vadinama vėžiu. Žurnalistai, atsisakę atlikti savo profesinę pareigą visuomenei, virsta piktybinėmis ląstelėmis.

Rimtas, visuomenei aktualus straipsnis – tai žurnalistų investicija į savo ateitį. Aš tikrai neprieštarauju, kad šalia būtų ir bulvaro (kaip tai daro, pavyzdžiui,  „Delfi“), tačiau jiems gyvybiškai būtina ir palaikyti tam tikrą kritinį visuomenės intelektualumo lygį.

Skaitomumo populiarumas yra tik viena medalio pusė. Žurnalistai turėtų savęs paklausti ir sekančio: kaip tai, ką parašiau, atitinką mano profesinę misiją? Ar tai padės visuomenei? O gal priešingai – tik pakenks? O kas, jei straipsnį perskaitys nedaug žmonių, tačiau tai jiems padės subręsti kaip visuomenei naudingiems aktyvistams? Galbūt tą straipsnį praktiškai niekas neskaitys. Tačiau jei perskaitys nors vienas toks, kuris šio straipsnio paveiktas po to ilgus metus neš visuomenei didelę naudą?..

Rimtas aktualus straipsnis – tai kaip verslininkui ilgalaikė investicija į savo ateitį. Vargas tam verslininkui, kuris nieko neinvestuoja. Jei žurnalistai investuos į savo ateitį, susiformuos išprususių skaitytojų visuomenė, kuriai reikės daugiau žiniasklaidos paslaugų. Žurnalistai bus gerbiama profesija. Pamažu atsigautų ir jų finansai. Bet pradėti reikia nuo to, kad būtina prisiminti savo misiją ir etikos kodeksą. Tik čia yra jų viltis išlikti kaip profesijai.  

Sekanti tema - jūs paprastai manote, kad tai, kad man uždaryti keliai į žiniasklaidą, yra mano problema (kurią, aišku, aš pats turėčiau ir išspręsti). Turiu jums paatvirauti, kad man asmeniškai visai nereikia į žiniasklaidą. Tokio fetišo, kad būtinai trokštu glostyti savo straipsnius blizgančiame žurnale, neturiu. Be to, aš asmeniškai gyvenu pakankamai neblogai. Ir valdžia man asmeniškai nėra bloga. Valdžiai jau seniai parodžiau, kad be didelio reikalo manęs jau geriau nejudinti. Kaip teisingai pastebėjo vienas mano neprietelius, sunku prognozuoti, kiek toli A. Guoga gali nueiti dėl savo įsitikinimų. Viena, kas jam aišku, kad tolokai. Čia jis tikrai nesuklydo.

Tai, kad negaliu patekti į žiniasklaidą, yra jūsų problema. Štai kodėl. Dauguma jūsų pasakytumėte, kad tikite į D-vą, taip pat kad už gerus darbus žmogui atlyginama – jei ne šiame, tai bent jau kitame gyvenime.

Vilniaus Gaonas pastebi, kad po mirties būsime teisiami pagal du skyrius – ką gera/ bloga padarėme, ir pagal tai, ką gero galėjome padaryti, tačiau nepadarėme. Kad Gaonas teisus, įsitikinti nesunku. Sakykime, šalia skendo žmogus, o aš patingėjau jį išgelbėti. Nebuvo noro sušlapti drabužių. Vietoj to skambinau pagalbos telefonu, o pareigūnai, nenaudėliai, atvyko per vėlai. Ar tai nuodėmė, ar pakaks tik pasiteisinti – aš nieko blogo nepadariau? Net ir pasaulietinis teisės kodeksas šiuo atveju turės klausimų dėl šitokio požiūrio į žmogaus gyvybę.

„Vengimas rinktis yra didesnis mūsų žmogiškumo paneigimas , negu sąmoningas blogio pasirinkimas. Būti žmogumi reiškia sugebėti rinktis tarp gėrio ir blogio. Nesirinkti visiškai – tai paneigti pačią žmogiškumo esmę“ Danah Zohar, iš knygos „Dvasinis kapitalas“.

Arba, kaip išsireiškė vienas skaitytojas, "jei gali ką nors padaryti, bet nedarai, tai vis tiek turi prisiimti atsakomybę už rezultatą". Jei jūsų darže auga piktžolės, o jūs jų neišraunate, tai kas kaltas, kad nėra derliaus?

Šiuo atveju yra įkalintas laisvas žodis, kuris galėtų išvaduoti visuomenę. Jei prakirstumėte man langą į žiniasklaidą, aš pažadu jums per trumpą laiką pakeisti visuomenės nuotaikas. Šį pažadą daviau dar kai STI tik prasidėjo. Tačiau jokios pagalbos nesulaukiau. Todėl visi ir toliau kartoja tą nelemtą mantrą: kad visuomenės sąmonė pasikeistų, turi praeiti labai daug laiko.

Visuomenės požiūris į V.Lansbergį pasikeitė per keletą mėnesių. Tačiau pirma turėjo atsirasti kas nors, kas užstotų Nepriklausomybės kovų lyderį. Kai išdrįsau tai padaryti, tuoj pat atsirado keletas kitų užsistojusių. Po jų sekė dar keliolika. Šiandien pagieža V.Lansbergio adresu yra užribio marginalų prerogatyva. Joks save gerbiantis žmogus sau nebeleis pilti pamazgas ant žmogaus, atvedusio mus į nepriklausomybę, galvos. Ar įsivaizduojate, kiek mėšlo buvo išimta iš visuomeninės apyvartos?

Kad intelektualas būtų „įteisintas“ visuomenės akyse, pirma turi atsirasti bent vienas, kuris jį viešai užstotų. V.Landsbergis įnirtingai gina savo tėčio garbę, tačiau niekuomet nesigynė pats. Tas, kuris užstoja intelektualą, tampa jo partneriu danguje ir pasidalina su juo dvasinius nuopelnus.