Taigi vakar išsiaiškinome, kad išnaudojimas yra užprogramuotas mūsų dvasinėje tradicijoje. Ji akcentuoja, kad būdami klusnūs ir pasyvūs pateksime į rojų. Tai lėmė, kad baudžiauninkas proto viršūne laikę gebėjimą prisimeilinti ir kažkaip „apžaisti“ savo poną. Jis sutelkė visą savo dėmesį į savo buitinį gerbūvį, laikydamas begaline išmintimi nesikišti į jokią politiką, kuri galėtų pakenkti jo ūkeliui. Taip buvo įtvirtinta išnaudojimo kultūra.

Tęsiame laisvo žodžio temą. Ne paslaptis, kad mūsų žiniasklaida labai korumpuota. Jei turite pinigų, atspausdinsite ką norite. Daugelis piniguočių tuo naudojasi. Kaip kurie verslininkai privačiai pakalba, kad gera turėti šioje šalyje savo žiniasklaidos kanalą. Žurnalistai plačiai pažeidinėja etikos ir dorovės principus. Vietoj sąžinės jie renkasi pinigus. Po to stebisi, kad neturi nei vieno, nei kito. Kai paaiškėjo, kad „Arthur Andersen“ auditoriai išduoda pagrindinius savo profesijos principus, jiems iškart tapo sunku gyventi. Jei kas nežinote, tai išaiškėjus sisteminės korupcijos atvejams stambiausia pasaulyje audito kompanija subyrėjo sulig viena diena. Tuo tarpu mūsų žurnalistai kažkaip dar kvėpuoja. Dejuoja, kad sunku sudurti galą su galu. Normalioje visuomenėje tokie jau seniai būtų be skrupulų išspjauti.

Kokia viso to svarba Jums asmeniškai? Ne visiems iš eilės, o Tamstai, kuris nūnai skaitai šį straipsnį. Ar Tau turi rūpėti tai, kad mūsų žiniasklaida korumpuota, kad ji varžo pasisakymo laisvę reikalingiausioms šaliai idėjoms?

Kas eina pirmiau – mintis ar veiksmas? Mes nieko negalime padaryti, prieš tai to nesugalvoję. Taigi visada pirma idėja, po to veiksmas. Štai „The Economist“ rašo, jog jie tiki, kad šį pasaulį valdo idėjos. O kas, jei kažkas yra uzurpavęs prieigą prie idėjų? Kas, jei vietoj gerų idėjų jums pakišinėja prastas? Kas, jei tam uzurpatoriui pavyksta įgyvendinti savo tikslus ir jūs savo dvasią - veiksmus nulemiančią sistemą - maitinate jo įbruktu šlamštu?

Užvaldęs ideologinę erdvę šis „ponas“ (baudžiauninkų valdytojas) valdo masių veiksmus. Tai gerai supranta mūsų žiniasklaidos šulai. Štai citata iš A.Švarplio straipsnio: „Romas Gudaitis, žurnalistų etikos inspektorius ….viešai atskleidė jo kuruojamoje srityje akivaizdžius sisteminius piktnaudžiavimus, šokiruojančius savo galios mastais: “laikraščio „Lietuvos rytas“ redakcijos politika kurį laiką reiškė tai, kad „Lietuvos ryto įstatymai“ turi aukštesnę juridinę galią už Lietuvos Respublikos įstatymus” (citata iš ataskaitos). Dėl tokios pilietinės drąsos R.Gudaitis užsitarnavo didžiulę pagarbą Lietuvos politinį gyvenimą stebinčių eilinių žmonių akyse”.

Taigi jūs sakotės, kad norite kažką naudingo nuveikti Lietuvai. Vis piktinatės vyriausybe, valdininkais, tačiau praleidote pro akis, kad žiniasklaida turi galios vienus valdytojus nuversti ir į jų vietą pastatyti kitus. Ką „Lietuvos rytas“  akivaizdžiausiai pademonstravo paksogeito metu.

Vadinasi, net mūsų „šviesuoliai“ kovoja su šešėliu, o tikrosios problemų šaknies nejudina. Ši tema juos menkai jaudina. Jie laiko, kad tai paties autoriaus, kuris negali patekti į žiniasklaidą, problema.

 Ne šiaip sau rašiau straipsnių seriją apie žodžio laisvę. Net ir šio naujienlaiškio skaitytojai, save, žinoma, laikantys apsišvietusiais ir susipratusiais, visai nesigūžia iš apmaudo dėl to, kad kažkam ribojama laisvė išsakyti reikalingas mintis. O jau tuo labiau nelaiko savo pareiga verstis per galvą, kad kad tai kaipmat baigtųsi. Kaip tuomet jūsų deklaruojami siekiai padėti savo šaliai atitinka realius jūsų veiksmus? O žmogaus tikrą tikėjimą išduoda jo veiksmai.

Žiniasklaida yra dvasinis fonas, kuriame gyvena visa visuomenė. Naivu tikėtis, kad visuomenė bus pozityvi, aktyvi ir galės savimi pasirūpinti, jei žiniasklaida jais manipuliuos. Tai tarsi mėginti sveikuoliškai gyventi aplinkoje, kur veikia fabrikas, be skrupulų teršiantis orą, verčiantis aplinką netinkamą gyventi. Visas tokių „sveikuolių“ pastangas žlugdys viena vienintelė problema – nepakenčiamos taršos šaltinis ten gyvenantiems per mažai rūpi, kad sutelktų visas savo pastangas šį šaltinį suturėti. Dėl tokio „šviesuolių“ pasirinkimo visa teritorija tampa pasmerkta mirčiai.

Todėl, atvirai jums pasakysiu, jūsų vidinė ramybė aptarinėjant žodžio suvaržymus žiniasklaidoje mane be galo glumina. Mane toks dalykas varo į dvasinę komą. Aš sustingstu apie tai pagalvoję. Man jau seniai tai atrodo savaime suprantama, kad, vos tik pasirodžius suvaržymams žiniasklaidoje, normalus ramus gyvenimas šalyje turi kaipmat baigtis. Mums paskelbė žūtbūtinį karą! Iš mūsų nori atimti apsisprendimo teisę! Mus nori padaryti zombiais! Kaip galima ramiai gyventi, kai vyksta tokie dalykai!

Manau, kad šiandien mes neturime svarbesnės temos. Todėl ir rytoj ją tęsime.