Sveiki. Labai dėkoju visiems, parašiusiems savo nuomonę apie spaudos laisvės suvaržymus. Gavau keliolika ar net keliasdešimt žinučių, tad iškart atsiprašysiu, kad į kiekvieną jų asmeniškai neatsakysiu.

Jūsų indėlis man leido suprasti svarbiausia – turime į šią sritį daugiau įlieti sėkmingos tautos idėjos. Mes pernelyg nejautrūs šiai temai. Nesame apmąstę, ką mums reiškia spaudos laisvė, nežinome kaip reaguoti į jos suvaržymus. Galime sau ramiausiai reaguoti į tai, kad varžoma kieno tai laisvė pasisakyti. Pernelyg dėl to nesijaudiname, nes nesame pakankamai įsisąmoninę, kaip tai aktualu man pačiam.

Tad mums būtina kuo greičiau įsisąmoninti žodžio laisvės svarbą. Šiandien tai ir pradėsime.

Ko reikia, kad valdžia galėtų visuomenę ramiai valdyti ir patogiai ja naudotis? Tam reikia, kad nesutinkantieji būtų sutramdyti. Valdžia galės piktnaudžiauti visuomene tik tol, kol galės suvaldyti disidentų įtaką visuomenei. Jei valdžia šį karą pralaimės, ji turės arba pasitraukti arba imtis smurto. Kadangi dėl tam tikrų aplinkybių mūsų valdžios galimybės griebtis atviro smurto yra labai ribotos, jai telieka vienintelis kelias išlaikyti uzurpuotą valdžią– ji tiesiog privalo laimėti propagandinį karą prieš savo visuomenę!

Pradėkime nuo istorijos. Mūsuose valdžia visuomet kariavo aršų propagandinį karą prieš savo liaudį. Baudžiavinio feodalizmo sąlygomis pagrindinis įrankis laikyti žmones išnaudojamus buvo bažnyčia. Ar nepagalvojote, kodėl mūsose visuomet pakakdavo pinigų ištaigingoms bažnyčioms pastatyti? Net ir mažiausiuose miesteliuose stovėjo po nemažą auksu padabintą šventovę. Nejau manote, kad varguoliai visuomet ir visur noriai tam davė savo elgetiškus pinigėlius?

Ne. Bažnyčias statė iš ponų pinigų, kuriuos šie, aišku, susirinkdavo iš savo vergų. Tada bažnyčia pasirūpindavo, kad valstietis laikytų savo pareiga klusniai tarnauti ponui ir jokiu būdu nesipriešinti. Ar kada girdėjote, kad bažnyčia per visą istoriją kada nors būtų piktinusis žiauriu išnaudojimu? Juk puikiai žinome, kad ne. Klebonas visada buvo gerbiamas svečias dvasininko namuose, o jo padėjėjai kunigai ir prelatai laukė savo dienos, kai patys galės būti už kleboną.

Valstietis buvo puolamas totalitarine ideologija. Jis neturėjo teisės į kitokią nei oficiali jam parinkta nuomonė. Bažnyčia užguitus valstiečius guodė Kristaus žodžiais: „Kas ciesoriaus – ciesoriui...“. Iš to išeitų, jog visos ciesoriaus monetos anksčiau ar vėliau turi ir vėl atsidurti pas ciesorių. Kunigai tiesiai šviesiai sakė – ištikimai tarnauk savo ponui žemėje. Ir dar turi poną danguje – melskis, kad po mirties jis tavęs pagailėtų. Jei dorai nudirbsi klebono laukus, turi šansų, kad pateksi į rojų ir po mirties tavo paliegęs gyvenimas pasikeis.

Valdžia kariavo prieš savo žmogų jam įteiginėdama, kad vergiškas paklusnumas yra būtent tai, kas padės jam patekti į dangų. Turtų siekti nevalia – „greičiau jau kupranugaris pralys pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į rojų (ką sau galvojo J.Kalvinas, kai kūrė savo protestantišką doktriną?). Valdžia piršo žmogui mintį, kad būdamas vergiškai paklusnus, nieko nesiimdamas prieš žiaurią neteisybę, šis nelaimėlis po mirties pateks į rojų.

Štai koks mūsų altorius! Mūsų dvasinė tradicija, įpiršta mums ugnimi ir kalaviju, yra skirta mus laikyti pasyviais ir nesipriešinti valdžiai. Dar ir šiandien retas kuris išdrįsta atvirai stoti prieš šią doktriną. Kaip tikitės žmoniškai gyventi, jei sugyvenate su tokiais dalykais?

Tad kodėl su tokia žiauria neteisybe susigyvenome? Ilgametė baudžiavos tradicija išmokė vargšą baudžiauninką, kad jis gali nors kiek žmoniškiau pragyventi tik tuomet, kai nesupykdo ponų. Tas, kuris uoliausiai lankstėsi ir meilikavo, galėjo išlaikyti savo namus. Ponas neprievartavo jo dukters, o kartą kitą duodavo šiltesnę vietelę, niekingą žemės lopinėlį pridėdavo. Taip susiformavo baudžiauninko mentalitetas – gyvensiu gerai, tik svarbiausia - nesupykdyti pono. Iš čia ir posakis: „dėl šventos ramybės...“

Baudžiava lėmė mūsų mąstymo ypatumą, kad esame pasirengę sukilti tik tuomet, kai ponai kėsinasi į mūsų materialųjį turtą. Pavyzdžiui, jei pensininkams užsimoja nurėžti po 20 litų nuo jų varganos pensijos. Tuomet lietuvis kyla į „šventą“ kovą prieš išnaudotojus. Tačiau jis nesupranta, kad jo kova pralaimėta dar jam nepradėjus kovoti. Pralaimėta dvasinėje erdvėje – jam primesta išnaudotojų ideologija, mąstysena, gyvenimo būdas. Jis nėra savarankiškas – jis mąsto savo išnaudotojų mąstymo paradigmoje (ribose).

Valdžia varguoliui primetė savo žaidimo taisykles – ji jam įteigė, kad jis nieko negali, kad priešintis ponams beviltiška, kad jam geriau žiūrėti savo daržo. Taip ponai uzurpuoja viską, liaudį palikdama su trupiniais. Štai ir prasideda didvyriška kova už savo pensiją – ar ji bus 400, ar 380 Lt.

Taip užguito žmogaus nejautrumas tiesai ir teisingumui lemia jo varganą gyvenimo pasirinkimą – ar ponas teiksis jam pamesti dar keletą trupinėlių, ar supykęs atims ir turimus bei paliks badmiriauti.

Tai tiek šiandien. Rytoj tęsime apie žodžio laisvę.