Šaltojo karo pamokos II

2012 rugsėjo 19 d.

 

Jei norime suprasti mūsų laikmetį, turime pastudijuoti Šaltąjį karą. Augau šaltojo karo metais, ir iki šiol man atrodė, jog vien tai, kad šią epochą galėjau liudyti savo akimis, jau leidžia manyti, kad pakankamai apie ją išmanau. Nieko panašaus. Sava mažo žmogaus patirtis – tai mikroskopinis pasaulėlis, kurį suformuoja įvairios ideologijos ir įtakos srovės. Tai tarsi žiūrėti ar netgi dalyvauti lėlių spektaklyje nepasidomint kas ir kodėl tampo virveles.

 

Todėl kviečiu pažiūrėti BBC sukurtą dokumentinį filmą apie Šaltąjį karą.  Filmą sudaro 24 serijos po 45 minutes. Dažnai apie įvykius pasakoja to meto lyderiai – prezidentai, diplomatai, diktatoriai, kartais eiliniai įvykius liudiję žmonės. Visa tai sukuria vaizdingą to meto įvykių vaizdą.

 

Pateiksiu kelias pamokas, kurias man suteikė šis filmas. Šaltasis karas prasidėjo labai nesėkmingai Vakarams. Atrodė, kad komunistai netrukus užvaldys Vakarų Europą – Vokietija badavo, Italijoje komunistai buvo ant pergalės demokratiniuose rinkimuose slenksčio, Graikijoje įvyko komunistinis perversmas, komunistai ateina į valdžią Kinijoje, šiaurės korėjiečiai užpuola pietiečius. Dauguma žmonių tuo metu išeitį matė komunizme.

 

Tas ypač pasitarnavo sovietų žvalgybai – 5-ajame dešimtmetyje Vakarai tiesiog negalėjo sulaikyti paslapčių, nes vyravo visuotinis entuziazmas padėti komunistams. Todėl kai Vakarai parengė diversantus  veikti užnugaryje (tarp jų buvo legendinis J.Lukša – Daumantas), sovietai juos visus iki vieno susėmė nusileidimo metu. Tas pats nutiko ir su kitomis paslaptimis, pvz. atminės bombos projektu.

 

Karai turi savybę persverti sėkmės svarstykles į priešingą pusę. Artėjant šaltojo karo pabaigai, situacija jau buvo visiškai priešinga – sovietų valdymo stilius jau buvo tiek save diskreditavęs, kad visi tik ir tegalvojo kaip pabėgti į Vakarus. Tada jau sovietai nebegalėjo turėti paslapčių, nes nemažai įtakingų režimo veikėjų – KGB viršininkų, armijos karininkų, mokslininkų ir kultūros veikėjų - mielai perbėgdavo ir atskleisdavo svarbias paslaptis. Tad nesėkminga karo pradžia neretai yra pergalę pranašaujantis ženklas. Verta įsidėmėti, ar ne?

 

Maršalo planas. Pažiūrėję dalį apie masinės pagalbos Europai projektą suprasime, kodėl ES sukūrė savitarpio pagalbos fondus, kodėl taip remia žemdirbius, naujos įrangos įsigijimą, t.t. Maršalo planas pamaitino badaujančią V.Europą, atgaivino gamybą, išgelbėjo V.Europą nuo komunizmo šmėklos. ES nutarė šią schemą pakartoti savo viduje.

 

Šaltasis karas Kinijoje. Mao labai nepatiko Chruščiovo atlydžio politika, dėl šios sovietai ir kinai susipyko. Susipyko tiek, kad buvo kilęs net karo pavojus. Mao, nenorėdamas likti izoliuotas, pradėjo draugauti su JAV. Tai buvo persilaužimo šaltajame kare epizodas (1972 m). Tas mums paaiškina, kodėl Kinijos komunizmas įgijo kone visus klasikinio kapitalizmo bruožus.

 

Tamsa gūdžiausia prieš aušrą. Dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai R.Reiganas atėjo į valdžią, jis tikėjo, kad Sovietų imperija yra nepaprastai galinga ir gali sutraiškyti Vakarus. Ši baimė jį skatino paspartinti ginklavimąsi. Tai pamoka tiems iš mūsų, kuriems nusistekenęs valdžios klanas atrodo nepajudinamas.

 

Nereikia kasti duobės kitam, kad pats neįkristum. R.Reiganas parėmė Afganistano fundamentalistus, kad šie kovotų prieš Sovietus. Juos apginklavo, apmokė, paaiškino, kad jų kovą palaiko pats Dievas. Šiandien matome, kas iš to amerikiečiams išėjo.

 

5-ojo dešimtmečio pabaigoje Italiją nuo komunizmo išgelbėjo tik CŽV įsijungimas į rinkimų kampaniją. Komunistai buvo nustumti, tačiau CŽV išmoko kaip manipuliuoti rinkimais svetimose šalyse, kad pastatytų jiems palankią valdžią. Vėliau jie tai ne kartą kartojo kitose šalyse, ypač savo „galiniame kieme“, t.y. Lotynų Amerikoje.

 

Kodėl taip išpopuliarėjo inžineriniai mokslai? Kai prasidėjo ginklavimosi varžybos, jų sėkmė priklausė nuo inžinerinės kompetencijos. Todėl abi pusės labai skatino jaunus žmones rinktis mokslus, kurie gali būti naudingi karo pramonei. Šiandien mums pasakojama, kad reikia kuo daugiau tiksliųjų mokslų, nes taip palaikysime savo šalies įmonių konkurencingumą.

 

Kuboje F.Kastro revoliucija įvyko dėl to, kad amerikiečiams ši šalis buvo pramogų vieta, o vietiniams gyventojams – pragaras. Šalį valdė diktatorius, kuris rūpinosi tik kad amerikiečiai čia gautų visko ko panorėję. Nebuvo švietimo, socialinės ar sveikatos apsaugos sistemų. Valdžia buvo absoliučiai korumpuota (panašiai kaip pas mus), o šalia nerūpestingai leido laiką užsienio turistai. Matome kuo viskas baigėsi.

 

Čia norėčiau nuo savęs pridurti, kad vadinamieji „rojaus kampeliai“, į kuriuos mes dažnai vykstame prisirankioti nuodėmių, paprastai būna pragaras vietiniams gyventojams. Į šiuos kurortus plūstame ištvirkauti, nes mūsų bedieviška ideologija tvirtina, kad per savo laikiną gyvenimą turime prisirinkti kuo daugiau nuodėmių. Sakoma, gyvename tik kartą - turi viską išmėginti. Tačiau kaip pastebi A.Puklevičius, tada retai turima omenyje tokie dalykai kaip branduolinė fizika, piligriminė kelionė ar šachmatai. O ir šiandien, jei pažvelgsime į pasaulinės krizės geografiją, tai pamatysime, kad tos kurortinės, hedonizmą puoselėjančios šalys daug labiau patekusios į krizės nagus.

 

Grįžkime prie šaltojo karo pamokų. Jei ne komunistų grėsmė, amerikiečiai visur, net ir savo šalyje, būtų kūrę eksploatacinius režimus, kokie buvo daugelyje Lotynų Amerikos šalių (Čilė, Gvatemala, Kuba iki revoliucijos, t.t.). Išnykus priešininkui, jie ir krypsta į tą pusę. Todėl jų propagandą apie „laisvąjį pasaulį“ turime matyti komunistų grėsmės kontekste. Iš tiesų amerikiečių instinktas yra įkurti pelno rojų savo korporacijoms.

 

Užgrobtos Centrinės Europos tautos nevirškino komunizmo. Sovietinės imperijos rytuose gyventojai gana lengvai su juo susitaikė, o vakarinėje imperijos dalyje šios idėjos bei metodai atsimušė į europietišką mentalitetą. Šis vertė žmones nesitaikstyti su komunizmo šlykštumu, atmesti jį kaip netinkamą žmogaus prigimčiai. Oras nuolat virpėjo nuo disidentinių nuotaikų. Valdžiažmogiai tai jautė. Tuo tarpu į rytus visokie uzbekai ar armėnai nežmogiškas komunizmo idėjas daug labiau toleravo, susitaikydavo su jo keliamais nepatogumais. Iš čia matome, kad aukštesnė sąmonė to, kas nežmogiška ir absoliučiai nenormalu, netoleruoja – ji priešinasi. Ji sutinka atsiverti pavojams, nukentėti, tačiau nesitaiksto su tuo, su kuo normalus žmogus taikstytis neturėtų. Todėl Centrinėje Europoje komunizmas žlugo. Rytinėje jos dalyje, deja, komunizmas tik pakeitė iškabas. Matome, kad mūsų gyvenimas bus geras tiek, kiek netoleruosime tokių nenormalių reiškinių.

 

Žinoma, šis filmas pateikia ir daugiau aktualių pamokų. Linkiu, kad rastumėte laiko pažiūrėti jį visą.